BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2 skyrius


2. IŠSISUKINĖJIMAS


AŠ PASIJUTAU KEISTAI ŽVALIAI, KAI ĖJAU IŠ ISPANŲ link valgyklos, ir tai nebuvo todėl, kad


ėjau susikibus rankomis su pačiu nuostabiausiu asmeniu planetoje, nors tai buvo neabejotinai


dalis ir to.


Gal tai buvo todėl, kad mano bausmė buvo atšaukta ir aš buvau laisva moteris vėl.


O gal nieko nebuvo su manimi atsitikę ypatingo. Gal tai buvo laisvės atmosfera, kuri buvo


apgaubusi ištisą teritoriją. Mokslo metai jau baigėsi ir vyresnėm klasėm ypač, jautėsi jaudulys


ore.


Laisvė buvo taip arti, ji buvo apčiuopiama, paragaujama. To ženklai buvo visur. Plakatai užpildę


visą valgyklą, ir šiukšlių dėžės, apgaubtos spalvingais sijonais nuo pasklidusių lapelių,


priminimai pirkti klasės albumus, klasės žiedus, ir skelbimai; paskutiniai dienai užsisakyti


mantijas, kepures ir kutus, neoninės šviesos skelbė apie - jaunesnių rengiamą; grėsmingą,


rausvai spindintį skelbimą šių metų šokiams. Didieji šokiai buvo šitą savaitgalį, bet aš išgavau iš


Edvardo šarvuotą pažadą, kad aš nebūsiu priversta to daryti vėl. Be to, aš jau turėjau šitos


žmogiškos patirties.


Ne, tai bus mano asmeninė laisvė, kuri nušvietė mane šiandien. Mokyklos baigimas neteikė man


tiek džiaugsmo kaip kitiems mokiniams. Aš nerviškai jausdavau pykinimą, kada apie tai


galvodavau. Aš stengiausi apie tai negalvoti.


Bet buvo sunku pabėgti nuo visur pasklidusios temos apie baigimą.


- Ar jau išsiuntei savo kvietimus? – paklausė Andžela, kai mes su Edvardu atsisėdome prie stalo.


Ji savo šviesiai rudus plaukus buvo susirišusi kaip visada į arklio uodegą, ir matėsi šiek tiek


pašėlusio žvilgsnio jos akyse.


Alisa ir Benas jau irgi buvo atėję taip pat, atsisėdę Andželai iš šonų. Benas buvo įnikęs į komiksų


knygelę, jo akiniai slydo žemyn jo siaura nosimi. Alisa atidžiai nužiūrinėjo mano nuobodžius


džinsus ir mano marškinėlius, tokiu žvilgsniu, kad pasijutau nepatogiai. Turbūt planavo kitą


makiažą. Aš atsidusau. Mano abejingas nusistatymas mados atžvilgiu, jai buvo nuolatinis dyglys.


Jei jai leisčiau, tai ji rengtų mane kiekvieną dieną – turbūt kelis kartus per dieną – lyg kokią per


didelio dydžio trimatę popierinę lėlę.


- Ne. – aš atsakiau Andželai. – Iš tikrųjų nėra jokio reikalo. Renė žino, kad baigiu mokyklą. O kas


daugiau?


- O kaip tu, Alisa?


Alisa nusišypsojo. – Viskas padaryta.


- Tai tau gerai. – Atsiduso Andžela. – Mano mama turi tūkstantį pusbrolių ir pusseserių, ir ji


tikisi, kad aš visiems parašysiu. Man nukris riešas. Aš negaliu to daugiau atidėlioti, ir jau dabar


bijau.


- Aš tau padėsiu. – aš pasisiūliau. – Jei tu neturi nieko prieš mano baisingą rašyseną.


Čarliui tai patiktų. Akies šonu pamačiau Edvardo šypseną. Jam tai turėtų irgi patikti – teikianti


daug pasitenkinimo Čarlio sąlyga man, neįskaitant vilkolakių.


- Andžela pažiūrėjo pajutusį palengvėjimą. – O, kaip miela. Aš ateisiu pas tave kada tu nori.


- Iš tikrųjų, tai verčiau aš pas tave ateisiu – jei tu nieko prieš. Man bloga nuo manųjų. Čarlis


vakar mane atrakino. – aš išsivėpiau, kai pranešiau geras naujienas.


- Tikrai? – švelnus susijaudinimas nušvito jos visada švelniai rudose akyse. – Aš maniau, tu sakei


tai ilgam.


- Aš labiau nustebinta nei tu. Aš buvau tikra, kad galiausiai aš turėsiu baigti vidurinę, kol jis leis


man būt laisvai.


- Na, tai puiku, Bela. Mes turime eiti kur nors tai atšvęsti.


- Tu net neįsivaizduoji kaip tai gerai skamba.


- Ką mes galėtume nuveikti? – Alisa susimąstė, jos veidas nušvito nuo galimybių. Alisos idėjos


buvo dažniausiai man per daug grandiozinės, ir aš galėjau tai matyti jos akyse dabar tai - …


- Kad ir ką tu sumąstei, Alisa, aš abejoju, kad esu tiek laisva.


- Laisva yra laisva, tiesa? – Ji atkakliai laikėsi.


- Aš esu tikra, kad aš vis dar turiu tam tikras sienas – Jungtinių Valstijų kontinentines


pavyzdžiui.


Andžela ir Benas nusijuokė, bet Alisa atrodė rimtai nusivylusi.


- Tai ką darysime šiąnakt? – Ji vis nepasidavė.


- Nieko. Žiūrėk, leiskime praeiti kelioms dienoms, kad įsitikintume, kad jis nejuokavo. Be to,


dabar šiokiadienis bet kokiu atveju.


- Tada atšvęsime šitą savaitgalį. – Alisos entuziazmo buvo neįmanoma nuslopinti.


- Žinoma, - Pasakiau, tikėdamasi ją nuraminti. Aš žinojau, kad nedarysiu nieko per daug


nežinomo, būtų geriau viską daryti lėčiau dėl Čarlio. Aš nustebau, kai supratau, kad mano laisvės


tema po akimirkos nebebuvo tokią keliantį pasitenkinimą. Kol jie diskutavo apie dalykus,


kuriuos veiks Port Andžele, o gal Hokviame, aš pradėjau jausti susierzinimą.


Neužtruko ilgai, kol supratau iš kur kyla mano nerimas.


Nuo tada, kai aš miške už mano namų pasakiau sudie Džeikobui Blekui, aš buvau persekiojama


nuolatinio ir nejaukaus protinio paveikslo kišimosi. Jis pykštelėdavo į mano mintis reguliariai


kaip koks erzinantis žadintuvas užstatytas skambėti kas pusę valandos, užpildytas sugniuždyto iš


skausmo Džeikobo veido vaizdiniu. Tai buvo paskutinis jo prisiminimas, kokį atsiminiau.


Kai keliantis nerimą vaizdinys vėl smogė, aš žinojau tiksliai, kodėl aš esu nepatenkinta savo


laisve – todėl, kad ji buvo nepilna.


Žinoma, aš buvau laisva eiti kur noriu – išskyrus La Pušą, pamatyti, ką noriu – išskyrus


Džeikobą. Aš piktai pažiūrėjau į stalą.


- Alisa? Alisa?


Andželos balsas truktelėjo mane iš mano susimąstymų. Ji mojavo ranka priešais sunerimusį,


ryškų Alisos veidą į priekį ir atgal. Alisos išraiška buvo tai, ką aš supratau – išraiška, kuri siuntė


automatinį panikos šoką per mano kūną. Tuščias jos akių žvilgsnis man pasakė, kad ji matė, kai


ką skirtingo nei kasdieninę pusryčių sceną, o kažką to, ko gabaliukas kaip tikras buvo jo kelyje.


Kažkas, kas artėjo, kas dar tik turėjo įvykti. Aš jutau veide kraujo tekėjimą.


Tada Edvardas nusijuokė, labai naturaliai, atpalaiduojančiu balsu. Andžela ir Benas pažiūrėjo


link jo, bet mano žvilgsnis vis dar buvo sukaustytas į Alisą. Ji staiga pašoko, lyg kažkas būtų


sukrutinęs stalą po ja.


- Ar jau pogulio metas, Alisa? – pasišaipė Edvardas.


Alisa vėl tapo savimi. – Atsiprašau, manau tik svajojau.


- Svajojimas yra geriau nei dar dvi valandos mokykloje. – Pasakė Benas.


Alisa atsilošė atgal ir pokalbyje dalyvavo gyviau nei prieš tai – net truputį per daug. Bet


pastebėjau jos žvilgnį prikaustytą prie Edvardo, tik akimirką, ir tada ji vėl atsisuko į Andželą, kol


kas galėjo pamatyti. Edvardas buvo tylus, neatsargiai žaidė su mano plaukų sruoga.


Laukiau nekantriai galėdama paklausti Edvardo, ką Alisa matė savo vizijose, bet per visą popietę


nebuvo nei akimirkos, kada mes būtume būvę tik dviese.


Man tai buvo keista, beveik sąmoningai apgalvota. Po priešpiečių Edvardas žingsniavo kartu


neskubėdamas su Benu, kalbėdamas apie kažkokius uždavinius, kuriuos aš žinojau jis jau


padarė. Ir vis atsirasdavo dar kas nors prieš pamokas, nors dažniausiai turėdavom kelias


minutes sau. Kai galiausiai suskambėjo paskutinis skambutis, Edvardas pradėjo kalbėti su Maiku


Niutonu einanat į automobilių aikštelę. Aš sekiau iš paskos, leisdama Edvardui mane vilkti.


Aš klausiausi sutrikusi, kol Maikas atsakinėjo į paprastai malonius Edvardo klausimus. Atrodė,


kad Maikas turi kažkokių problemų su automobiliiu.


- … bet aš ką tik pakeičiau bateriją. – pasakė Maikas. Jo akys žiūrėjo į priekį, tada į Edvardą


atsargiai. Suglumintas, kaip ir aš.


- Gal tai kabelis. – pasiūlė Edvardas.


- Gal. Aš nelabai išmanau apie automobilius. – Pripažino Maikas. – Man reikia, kad kas nors ją


apžiūrėtų. Bet aš neįstengiu jos nuvilkti iki Daulingo.


Aš pravėriau burną pasiūlyti savo mechaniką, ir vėl užsičiaupiau. Mano mechanikas buvo


užimtas šiomis dienomis, nes bėgiojo kaip milžiniškas vilkas.


- Na, aš kai ką išmanau - galėčiau pažiūrėti, jei nori. – Pasiūlė Edvardas. – Tik leisk man


pametėti Alisą ir Belą namo.


Maikas ir aš kartu žiūrėjome į jį atvertomis burnomis.


- Hmmm… Ačiū. – sumurmėjo Maikas, kai atsigavo. – Bet man reikia į darbą. Gal kada kitą


kartą.


- Žinoma.


- Tai susimatysim. – Maikas įšoko į savo mašiną, mojuodamas su nepasitikėjimu.


Be Edvardo Volvo su Alisa jau viduje buvo likę tik dar 2 autobmobiliai.


- Dėl ko visa tai buvo? – sumurmėjau, kai Edvardas atidarė man keleivio dureles.


- Tiesiog buvau mandagus. – atsakė Edvardas.


Tada Alisa veptelėjo greitai.


- Tu tikrai nesi geras mechanikas, Edvardai. Gal reikia, Kad Rozali pirma apžiūrėtų, tik tam, kad


gerai atrodytum, jei Maikas sutiks priimti tavo pagalbą? Ne dėl to, kad būtų smagu pamatyti jo


veidą, kai Rozali pasirodys padėti. Bet nuo tada, kai Rozali turėtų lankyti universitetą kitoje


šalies dalyje, nemanau, kad tai geras sumanymas. Blogai. Ji viduje su geru Itališku tiuningu, ko


tu neperprasi. Ir kalbant apie Italiją ir sportinį automobilį, kurį ten pavogiau, tu man dar


skolingas geltoną Poršė. Nesuprantu, kodėl turiu laukti Kalėdų…


Nustojau klausytis po minutės, leidžiant jos balsui tapti zvimbimu kažkur fone, aš sėdėjau su


tvirta nuotaika.


Man atrodė, kad Edvardas stengiasi išvengti mano klausimų. Puiku. Jis turės būt su manini


vienu du greitu laiku. Tai tik laiko klausimas.


Atrodo, Edvardas tai irgi suprato. Jis paleido Alisa prie įvažiavimo pas Kalenus kaip visada, nors


aš tikėjausi, kad jis ją priveš prie durų ir palydės į vidų.


Kai ji išlipo, Alisa metė aštrų žvilgsnį į jo veidą. Edvardas atrodė visiškai ramiai.


- Susimatysim. - pasakė jis, ir kaip niekad lengvai, palinksėjo.


Alisa dingo medžiuose.


Jis buvo tylus, kai apsuko automobilį ir grįžo atgal į Forksą. Aš laukiau, norėdama, kad jis galėtų


atsiverti. Bet jis negalėjo ir tai vertė mane įsitempti. Ką Alisa matė šiandien per priešpiečius?


Kažką, ko jis nenorėjo man pasakyti, aš stengiausi sugalvoti priežastį, kodėl jis laikytų paslaptį.


Gal man reiktų pasiruošti, prieš man klausiant. Aš nenorėjau mirtinai išsigąsti, kad jis manytų,


jog aš negaliu po pakelti, kad ir kas tai būtų.


Taigi mes važiavome tylėdami, kol pasiekėme Čarlio namus.


- Lengvi namų darbai laukia šįvakar. – jis pakomentavo.


- Mmmm. – aš pritariau.


- Ar tu manai, man leidžiama į vidų vėl?


- Čarlio neištinka priepuolis, kai tu parveži mane namo.


Bet aš žinojau, kad Čarlis pasius greitai, kai tik ras Edvardą, kai grįš namo. Gal man reiktų


paruošti, ką nors super specialaus vakarienei.


Viduje, aš užlipau laiptais ir Edvardas mane sekė. Jis išsidrėbė ant mano lovos, įdėmiai


žiūrėdamas pro langą, akivaizdžiai matydamas mano susierzinimą.


Padėjau savo kuprinę ir įjungiau kompiuterį. Buvo neatsakytų laiškų mano susirūpinusiai


mamai, ir ji supanikuodavo, kai tai per daug užsitęsdavo. Pabarbenau savo pirštais, kol laukiau


kol mano aptriušęs kompiuteris dūsaudamas atsibudo, jie trakštelėjo ant stalo nerimastingai.


Ir tada jo pirštai atsidūrė ant mano, laikė juos.


- Ar šiandien mes truputį nerimstantys? - jis sumurmėjo.


Aš pažiūrėjau viršun, tikėdamasi pasakyti kandžią repliką, bet jo veidas buvo arčiau nei aš


tikėjausi. Jo auksinės akys ruseno, tik colį nuo manęs, ir jo šaltas kvėpavimas buvo prieš mano


atvertas lūpas. Galėjau skanauti jo kvapą savo liežuviu.


Negalėjau atsiminti sąmojingo atsakymo, kurį buvau sugalvojus. Negalėjau atsiminti net savo


vardo.


Jis nedavė progos man atsigauti.


Jei būtų mano valia, didžiąją dalį savo laiko praleisčiau bučiuodama Edvardą. Nebuvo nieko


šiame gyvenimą ką galėčiau sulyginti jo šaltų lūpų jausmui, marmuro kietumo, bet visada tokių


švelnių, judančių su manosiomis.


Nedažnai galėjau pasinaudoti savo valią.


Taigi, mane nustebino, kai jo pirštai susipynė mano plaukuose, išlaikydami mano veidą prie jo.


Mano rankos surakino jo kaklą, ir aš norėjau būti stipresnė - stipresnė išlaikyti jį čia kaip kalinį.


Viena ranka slydo žemyn mano nugara, prispausdama mane tvirčiau prie jos kietos krūtinės. Net


pro jo megztinį, jo odą priversdavo mane drebėti – tai buvo malonumo drebulys, laimės, bet jo


rankos pradėjo atsileisti į atsaką.


Aš žinojau, kad aš turiu apie tris sekundes, kol jis atsidus ir mikliai atitrauks mane šalin,


sakydamas kažką panašaus į kaip mes rizikuojame mano gyvenimu per vieną popietę. Darydama


ką galėdama daugiausiai, paskutinę sekundę, aš prispaudžiau save arčiau, susiformuodama į jo


kūno formos, mano liežuvio galiukas perbraukė jo apatinės lūpos vingį; jos buvo nepriekaištingai


lygios, lyg būtų nupoliruotos, ir skonis -


Jis atitraukė mano veidą nuo jo, sulaužydamas lengvai mano apkabinimą – jis turbūt nė


nesuprato, kad aš naudojau visą savo jėgą.


Jis vienąkart sukikeno, žemu, kimiu balsu. Jo akys buvo šviesios, su sujaudinimu, kurį jis griežtai


tramdė.


- Oi, Bela. – jis atsiduso.


- Gal turėčiau pasakyti, kad gailiuosi, bet aš nesigailiu.


- Ir aš turėčiau jausti apgailestavimą, kad tu nesigaili, bet nejaučiu. Gal geriau eisiu atsisėsti ant


lovos.


Aš iškvėpiau truputį svaiginamai. – Na, jei tu manai, kad to reikia …


Jis kreivai nusišypsojo ir atraizgė save.


Papurčiau savo galvą kelis kartus, bandydama ją pravalyti, ir atsisukau į kompiuterį. Viskas buvo


sušilę ir duzgė dabar. Na ne tiek dūzgė, kiek sunkiai dūsavo.


- Pasakyk Renei, kad sakau labas.


- Aišku.


Peržvelginėjau Renės el. laišką. Kraipiau savo galvą tai į vieną tai į kitą pusę, dėl dalykų, kuriuos


jinai padarė. Tai buvo smagu ir keliantis šiurpą, lyg pirmą kartą tai skaityčiau. Tai buvo taip


panašu į mano mamą, užmiršti kaip ji bijojo aukščio kol ji pagaliau iššoko su parašiutu ir nėrė į


vandenį. Aš pasijutau šiek tie suerzinta, kad Filas, jos vyras jau beveik du metai, jai tai leidžia. Aš


geriau ja pasirūpinčiau. Aš geriau ją pažinojau.


Tu turi jiems leisti eiti jų pačių keliu, galų gale, priminiau sau. Tu turi jiems leisti gyventi jų pačių


gyvenimą…


Aš praleidau didžiąją dalį savo gyvenimo besirūpindama Rene kantriai stengdamasi atkalbėti ją


nuo labiausiai pakvaišusių jos planų, geraširdiškai palaikanti tuos, nuo kurių jos negalėdavau


atkalbėti. Aš visada buvau atlaidi savo mamai, visada besišypsanti jai, gal net per daug globėjiška


jai. Aš mačiau jos klaidų gausybės ragą ir pati sau nusijuokiau. Lengvabūdė Renė.


Aš labai skyriausi nuo savo mamos. Kažkokia susimąsčiusi ir apdairi. Atsakinga, suaugusi. Štai


kaip aš mačiau save. Tai buvo asmuo, kurį aš pažinojau.


Kraujui vis dar daužantis mano galvoje nuo Edvardo bučinio, negalėjau negalvoti apie savo


mamos pačias optimistiškiausias klaidas. Paika ir romantiška, santuoka iškart po vidurinės


baigimo, su vos pažįstamu vyru, po metų manęs pagaminimas. Ji visada prisiekinėjo, kad ji


niekada nesigailėjo, kad aš buvau didžiausia dovana, kokią tik ji yra gavusi. Ir vis gi, ji vis


kaldavo ir kaldavo man į galvą, kad – protingi žmonės tuokiasi rimtai. Subrendę žmonės, įstoja į


koledžą, susikuria karjerą, ir tik tada pasineria į rimtus santykius. Ji visada žinojo, kad aš


nebūsiu negalvojanti, paika ir provinciali kaip ji buvo…


Aš sugriežiau savo dantimis, kai stengiausi atsakyti į laišką.


Tada aš pataikiau ant išskirtos eilutės, ir suvokiau kodėl taip ilgai jai neatsakaiu.


Tu nieko nepasakoji apie Džeikobą ilgą laiką, ji rašė. Ką jis daro šiomis dienomis.


Čarlis buvo užsiminęs jai, buvau tuo tikra.


Aš atsidusau ir greitai surinkau tekstą, paslėpdama atsakymą į jos klausimą tarp dviejų mažiau


jautrių pastraipų.


Džeikobui viskas gerai aš manau. Seniai jo nemačiau; jis praleidžia labai daug laiko su savo


draugais iš gaujos La Puše šiomis dienomis.


Kreivai besišypsodama sau, pridėjau Edvardo sveikinimą ir paspaudžiau „siųsti“


Nesupratau, kad Edvardas stovėjo tyliai man už nugaros, iki tol kol išjungiau kompiuterį ir


atsitraukiau nuo stalo. Aš jau buvau bepradendanti bartis, kad jis skaito per mano petį, kol


supratau, kad jis nekreipia jokio dėmesio į mane. Jis tyrinėjo juodą plokščią dėžę, su kreivai


kyšančiais laidais iš jos, dėžė neatrodė sveika, kad ir kas tai būtų. Aš atpažinau automobilio


stereo aparatūrą, kurią Emetas, Rozali ir Džasperas padovanojo man per praeitą gimtadienį. Aš


buvau užmiršusi dovanas, besislepiančias po augančia dulkių krūva ant mano spintos.


- Ką tu jam padarei?- jis paklausė su siaubingu smūgiu jo balse.


- Jis niekaip nesileido išimamas iš prietaisų skydo.


- Taigi, tu pamanei, kad reikia jį nukankinti?


- Tu žinai kaip man sekasi su įrankiais. Nebuvo jokio skausmo sukelto tyčia.


Jis papurtė savo galvą, jo veidas pasidengė dirbtina tragedijos kauke. – Tu jį nužudei.


Aš gūžtelėjau pečiais. – Na, gerai.


- Tai juos įskaudintų, jei jie tai pamatytų. – pasakė jis. – Aš manau, gerai, kad tu turėjai namų


areštą. Turėsiu nupirkti kitą, kol jie nepastebėjo.


- Ačiū, bet man nereikia įmantrios stereo aparatūros.


- Tai ne dėl tavęs, kad aš jį noriu pataisyti.


Aš atsidusau.


- Tu nepasinaudojai daug gerų dovanų nuo praeito gimtadienio. – jis pasakė, su nepatenkintu


balsu. Staiga, jis jau pats sau mėgavosi standžiu stačiakampiu popierėliu.


Aš neatsakiau, dėl baimės mano balsas būtų drebėjęs. Mano pražūtingas aštuonioliktasis


gimtadienis – su visais sukeltais padariniais - nebuvo tai, ką aš stengiausi prisiminti, ir aš


nustebau, kad jis tai priminė. Jis buvo dar jautresnis dėl to nei aš.


- Ar tu supranti, kad šitie greit baigs galioti? – jis atsakė, ištiesdamas popieriaus lapą į mane. Tai


buvo kita dovana – lėktuvo bilietai, kuriuos man padovanojo Esmė ir Karlailas, kad galėčiau


aplankyti Renę Floridoje.


Giliai įkvėpiau, ir atsakiau plokščiu balsu. – Aš buvau apie juos visiškai užmiršus, iš tiesų.


Jo išraiška buvo atsargiai šviesi ir teigiama. Nebuvo jokių gylių emocijų pėdsakų, kai jis tęsė


toliau. – Na, mes dar turime truputį laiko. Tu buvai išlaisvinta… ir mes neturime jokių planų


šiam savaitgaliui, jei tu atsisakai eiti į šokius su manimi. - jis išsiviepė. – Kodėl neatšvęsti tavo


laisvės šitaip?


Aš aiktelėjau. – Vykstant į Floridą?


- Tu minėjai kažką, jog Jungtinių valstijų sienos nenusižengia įstatymui.


Vėpsojau į jį, įtariai, bandydama suprasti iš kur visa tai atėjo.


- Na? – jis paklausė. – Ar mes vyksime aplankyti Renės ar ne?


- Čarlis to niekada neleistų.


- Čarlis negali tau neleisti pasimatyti su tavo motina. Ji vis dar yra pagrindinė tavo globėja.


- Niekas manęs negloboja. Aš suaugusi.


Jis nušvito spindinčia šypsena. – Būtent.


Aš persvarščiau viską dar minutę, kol sprendžiau, ar tai verta kovos. Čarlis būtų įsiutęs – ne dėl


to, kad vykčiau pasimatyti su Rene, bet kad Edvardas vyktų su manimi. Čarlis su manimi


nesikalbėtų mėnesius, ir aš vėl būčiau įkalinta turbūt vėl. Būvo tiesiog protinga, to neiškelti. Gal


po kelių savaičių, kaip mokyklos baigimo malonė ar kažkas panašaus.


Bet minčiai, kad pamatyčiau savo mamą dabar, o ne po kelių savaičių, buvo sunku atsispirti. Jau


praėjo tiek daug laiko, kai mačiau Renę. Ir dar seniau, kai mačiau ją maloniomis aplinkybėmis.


Paskutinį kartą, kai ją mačiau Fynikse, aš praleidau visą laiką gulėdama lovoje. Paskutinį kartą,


kai ji buvo čia, aš buvau daugiau mažiau kataloniška. Ne geriausi prisiminimai, kurie jai liko.


Ir gal, jei ji pamatytų, kokią aš laiminga su Edvardu, įtikintų Čarlį atsileisti.


Edvardas atidžiai apžiūrinėjo mano veidą, kol aš galvojau.


Aš atsidusau. – Ne šį savaitgalį.


-Kodėl ne?


- Nenoriu pyktis su Čarliu. Ne taip greitai, kai jis man atleido.


Jis pakėlė abu savo antakius. – Manau šis savaitgalis tinka puikiai. – Jis sumurmėjo.


Papurčiau galvą. – Kitąkart.


- Žinai, tu nesi vienintelė, kuri yra įkalinta šiuose namuose. – Jis piktai pažiūrėjo į mane.


Įtarimas sugįžo. Toks elgesys nepriminė jo. Jis visada buvo nepaprastai nesavanaudiškas. Aš


žinojau, kad tai darė mane lepia.


- Tu gali vykti, kur tik nori. – Aš paaiškinau.


- Išorinis pasaulis man neįdomus be tavęs.


Aš pavarčiau savo akis.


- Aš rimtai. – Pasakė jis.


- Pradėkime po išorinį pasaulį keliauti lėtai, gerai? Pavyzdžiui, galėtume pradėti pasižiūrėdami


filmą Port Andžele…


Jis sudejavo. – Nieko tokio. Pasikalbėsime apie tai vėliau.


- Nebeliko apie ką šnekėti.


Jis gužtelėjo pečiais.


- Gerai, pakalbėkime kita tema. – Aš pasakiau. Jau buvau bebaigianti užmiršti visus savo


nerimus šią popietę – ar tai buvo jo tikslas? – Ką Alisa matė šiandien per pusryčius?


Mano akys buvo sukaustytos ant jo, kai aš kalbėjau, bandant įvertinti jo reakciją.


Jo išraiška buvo rami; buvo tik lengvas sustingimas jo topazinėse akyse. – Ji matė Džasperą


kažkokioje keistoje vietoje, kažkur pietvakariuose, ji mano, arti jo ankstesnės… šeimos. Bet jis


neturi jokio suprantamo tikslo grįžti atgal. – Jis atsiduso. – Tai verčia ją jaudintis.


Tai nebuvo nė kiek arti to, ko aš tikėjausi. Žinoma, galėjau jausti, kad Alisa stebi Džaspetro ateitį.


Jis buvo jos sielos draugas, jos tikroji kita pusė, nors jų draugystė ir nebuvo tokia akį rėžianti


kaip Rozali ir Emeto. – Kodėl nepasakei man to ankščiau?


- Nemaniau, kad tu pastebėjai. – pasakė jis. – Be to, čia nėra kažkas labai svarbaus bet kokiu


atveju.


Mano vaizduotė buvo per daug laki. Aš sugadinau normalią popietę, manydama, kad Edvardas


išsisukinėja ir laiko paslaptis nuo manęs. Man reikėjo terapijos.


Nulipome žemyn pradėti dirbti su namų darbais, tik dėl atsargumo, jei Čarlis grįžtų per anksti.


Edvardas baigė per kelias minutes. Aš sunkiai dirbau su skaičiavimais, kol pastebėjau, kad laikas


gaminti vakarienę Čarliui. Edvardas man padėjo, dažnai nutaisydamas miną dėl žalių


ingredientų – žmonių maistas buvo švelniai tariant šlykstus jam. Paruošiau troškinį iš senelės


Svan receptų, nes buvau dar neprityrusi. Tai nebuvo mano mėgstamiausias, bet Čarliui tai


patiks.


Čarlis atrodė esantis geresnės nuotaikos, kai grįžo namo. Jis netgi nerodė šiurkštumo Edvardui.


Edvardas atsiprašė nuo valgymo su mumis kaip paprastai. Vakarinių žinių garsas praslinko iš


kito kambario, bet aš abejojau ar jis jas tikrai žiūri.


Po nenoromis įveiktos trečios porcijos, Čarlis užmetė savo koją ant kitos kėdės ir susidėjo rankas


ant išsipūtusio pilvo su pasitenkinimu.


- Tai buvo puiku, Bele.


- Džiaugiuosi, kad tau patiko. Kaip darbe? – Jis valgė su tokiu susitelkimu, kad nebuvo jokios


progos man jo pakalbinti.


- Lėtokai. Na, iš tiesų mirtinai lėtai. Markas ir aš žaidėme kortomis gerą dalį popietės. – Pasakė


išsiviepdamas. – aš laimėjau, devyniolika prieš septynis. Dar kalbėjau su Biliu šiek tiek.


Stengiaus išlaikyti savo išraišką vienodą. – Ir kaip jis?


- Gerai, gerai. Sąnariai sukelia jam šiokių tokių problemų.


- Oi. Tai blogai.


- Jo. Jis kvietė mus aplankyti jį šitą savaitgalį. Jis nori pasikviesti Klyrvaterius ir Ulėjus taip pat.


- Ką? – buvo mano genialiausias atsakymas. Bet ką aš galėčiau pasakyti?Aš žinojau, kad man


neleidžiama į vilkolakių vakarėlį, net su tėviška priežiūra. Aš nustebčiau, jei Edvardas turėtų


kokių problemų dėl Čarlio apsilankymo La Puše. Ar jis mano, kad kol Čarlis daugiausia laiko


praleidžia su Biliu – kuris yra tiesiog žmogus – Čarliui negresia joks pavojus?


Aš atsistojau, surinkau visas lėkštes nežiūrėdama į Čarlį. Aš suverčiau jas į kriauklę ir atsukau


vandenį. Edvardas pasirodė tyliai ir pačiupo pašluostę.


Čarlis atsistojo ir užleido vietą, nors aš įsivaizduoju, kad jis vėl grįš prie temos, kai būsim vieni.


Jis atsistojo ant savo kojų ir nuėjo prie TV. Kaip ir kiekvieną kitą vakarą.


- Čarli. – Edvardas pasakė šnekamuoju tonu.


Čarlis sustojo vidury virtuvės. – Taip?


- Ar Bela tau kada pasakojo, kad mano tėvai jai padovanojo lėktuvo bilietus jai per praeitą


gimtadienį, kad ji galėtų aplankyti Renę?


Aš numečiau lėkštę, kurią šluoščiau. Aš pažiūrėjau į bufetą ir triukšmingai kaukštelėjau į grindis.


Tai nepadėjo, bet visi trys buvome aptaškyti muiluotu vandeniu. Atrodo, Čarlis to nė


nepastebėjo.


- Bela? – Jis paklausė abstulbintu balsu.


Laikiau akis ant lėkštės, kol atsigavau. – Taip, jie padovanojo.


Čarlis garsiai nurijo, tada jo akys susiaurėjo ir jis vėl pažiūrėjo į Edvardą. – Ne, ji niekada


neužsiminė.


- Hmmmm. – Edvardas sumurmėjo.


- Ar yra kokia priežastis kodėl tu priminei tai?- Paklausė Čarlis sunkiu balsu.


Edvardas patraukė pečiais. – Jie baigia galioti. Manau, tai įžeistų Esmės jausmus, jei ji


nepasinaudotų jos dovana. Net jei ji nieko nesakytų.


Aš žiūrėjau į Edvardą su nepasitikėjimu.


Čarlis svarstė minutę. – Manau tai gera mintis tau pasimatyti su Rene, Bela. Jai tai patiktų.


Stebiuosi, kodėl man nieko neminėjai apie tai.


- Užmiršau. – Aš pripažinau.


Jis suraukė antakius. – Tu užmiršai, kad kažkas tau davė lėktuvų bilietus?


- Mmmm. – Aš numurmėjau neaiškiai ir atsisukau atgal į kriauklę.


- Pastebėjau, kad pasakei, kad jie baigia galioti, Edvardai. – Tęsė jis toliau. - Kiek bilietų


padovanojo jai tavo tėvai?


- Tik vieną jai… ir vieną man.


Lėkštė, kurią aš išmečiau šįkart, nukrito į kriauklę, taigi sukėlė mažiau tirukšmo. Aš lengvai


galėjau girdėti susierzinimą mano tėčiui iškvėpiant. Kraujas tekėjo mano veidu užpildydamas jį


pykčiu ir nusivylimu. Kodėl Edvardas šitai daro? Žiūrėjau į burbulus kriauklėje, panikavau.


- Tai net negali būti jokių klausimų. – Čarlis buvo įniršęs nuo įsiučio, žodžius išrėkė.


- Kodėl? – Paklausė Edvardas, su nekaltu nustebinu jo balse. – Juk sakei, kad gera mntis Belai


pamatyti mamą.


Čarlis nekreipė dėmesio į jį. – Tu niekur su juo nekeliausi, jaunoji panele.- jis rėkė. Aš atsisukau


ir jis stuktelėjo pirštu į mane.


Pyktis pasklido po mane automatiškai, instinktyvi reakcija į jo riksmą.


- Aš ne vaikas, tėti. Ir jau nesu surakinta, atsimeni?


- O taip, tu esi. Nuo dabar.


- Už ką?


- Nes aš taip pasakiau.


- Ar tau reikia priminti, kad esu legaliai suaugusi, Čarli?


- Čia yra mano namai – ir tu gyvensi pagal mano taisykles.


Mano žvilgsnis tapo ledinis. – Jei jau tu nori šitaip. Nori, kad išsikraustyčiau tuoj pat šįvakar? Ar


duosi kelias dienas susipakuoti?


Čarlio veidas tapo ryškiai raudonas. Iškart pasijutau siaubingai, kad žaidžiu išsikraustymo korta.


Giliai įkvėpiau ir bandžiau kalbėti atsakingai. – Aš darysiu, ką noriu ir niekam nesiaiškinsiu. Bet


aš nesitaiksysiu su tavo išankstiniais nusistatymais.


Jis burbtelėjo, bet nepasakė nieko konkretaus.


- Dabar, aš žinau, kad tu žinai, jog aš turiu visas teises aplankyti mamą savaitgalį. Tu negalėsi


man nuoširdžiai prieštarauti, jei aš nuspręsiu susitikti su Alisa ar Andžela.


- Mergaitės. – Jis kriuktelėjo ir linktelėjo.


- Ar tavęs netrikdytų jei aš pasiimčiau Džeikobą?


Aš pasakiau tą vardą tik todėl, kad žinojau savo tėvo Džeikobui teikiamą pirmenybę, bet greitai


užsinorėjau, kad to nebūčiau dariusi; Edvardo dantys susigniaužė su garsiu trakštelėjimu.


Mano tėvas grūmėsi su savimi prieš atsakydamas. – Taip. – Jis pasakė su neįtikinamu balsu. –


Tai mane trikdytų.


- Tu esi supuvęs melagis, tėti.


- Bela… -.


- Juk nėra taip, kad aš išsisukinėčiau, nes būčiau Vegaso pasirodymų mergina ar kažkas


panašaus. Aš važiuoju aplankyti mamos. – aš priminiau jam. – Ji tik mano motiniškas


autoritetas, kaip tu tėviškas.


Jis metė į mane naikinamą žvilgsnį.


- Ar tu kalbi kažką apie tavo mamos galimybę mane patikrinti?


Čarlis krūptelėjo nuo numanomo grasinimo klausime.


- Tu geriau tikėkis, kad aš jai to nepasakysiu. – pasakiau.


- Tau geriau būtų, jei to nepadarytum. - jis įspėjo. – Bela, aš nesu laimingas dėl to.


- Nėra priežasties tau būti nelaimingu.


Jis pavartė savo akis, bet galėjau pasakyti, audra jau baigėsi.


Pasisukau į kriauklę, išimti lėkštes. – Taigi, mano namų darbai padaryti, tavo vakarienė


paruošta, indai sutvarkyti, ir aš nesu įkalinta. Aš išeinu. Grįšiu pusę vienuolikos.


- Kur tu eini? – Jo veidas jau buvęs beveik normalus, vėl truputį paraudonavo.


- Tiksliai nežinau. – prisipažinau. – Laikysiuos dešimties mylių spindulio plote. Gerai?


Jis suniurksėjo kažką, kas neskambėjo kaip pritarimas, ir pritrenktas išėjo iš virtuvės.


Suprantama, kai tik laimėjau kovą, pradėjau jausti kaltę.


- Mes išeiname? - Edvardas sumurmėjo, žemu, bet entuziastingu balsu.


Aš atsisukau pažiūrėti į jį kaltinamai. – Taip. Aš manau aš norėčiau su tavimi pasikalbėti vienu


du.


Jis neatrodė nuogąstaujantis, koks aš galvojau jis turėtų būti.


Aš laukiau pradėti, kol jaučiausi saugi jo automobilyje.


- Kas tai buvo? – aš paklausiau.


- Aš žinau, kad tu norėjai pamatyti savo mamą, Bela – tu apie ją šnekėjai savo sapnuose. Iš


tikrųjų, kėlei nerimą.


- Kėliau?


Jis linktelėjo. – Bet aiškiai, tu buvai per baili tartis su Čarliu, taigi aš tarpininkavau tavo naudai.


- Tarpininkavai? Tu įmetei mane rykliams.


Jis pavartė akis. – Nemanau, kad buvai kažkokiame pavojuje.


- Sakiau tau, kad nenoriu kovoti su Čarliu.


- Niekas nesakė, kad tai turėjai daryti.


Aš pažiūrėjau piktai į jį. – Negaliu sau padėti, kai jis tampa toks mėgstantis įsakinėti – mano


paaugliški instinktai mane nugalėjo.


Jis sukikeno. – Na, tai ne mano bėda.


Žiūrėjau į jį, spėliojau. Jis, atrodo, nepastebėjo. Jo veidas tapo ramus, kai įsižiūrėjo pro priekinį


stiklą.


- Ar tas staigus poreikis pamatyti Floridą susijęs su vakarėliu Bilio namuose?


Jo žandikaulis tapo lankstesnis. – Ne, nieko visiškai. Nėra jokio skirtumo ar tu būtum čia, ar


kitame pasaulio krašte, tu vistiek ten neitum.


Tai buvo kaip su Čarliu neseniai – lyg būčiau mokomas, blogai besielgiantis vaikas. Aš


sučiaupiau tvirtai dantis, kad nepradėčiau rėkti. Nenorėjau kovoti su Edvardu taip pat.


Edvardas atsiduso, vėliau pradėjo kalbėti ramiai, aksominiu balsu vėl. – Tai ką nori veikti


šįvakar. – jis paklausė.


- Ar galim važiuoti į tavo namus? Jau labai seniai nemačiau Esmės?


Edvardas nusišypsojo. – Jai tai patiks. Ypač, kai išgirs ką mes veiksime šitą savaitgalį.


Aš sudejevau nugalėta.


********


Mes ilgai neužtrukome, kaip ir pažadėjau. Visiškai nenustebau, kad šviesos dar degė, kai


sustojom priešais namus – žinojau, kad Čarlis lauks dar ant manęs parėkti.


- Gal geriau tu neik į vidų. – pasakiau. – Tai tik viską pablogins.


- Jo mintys yra salyginai ramios. – Edvardas paerzino. Jo išraiška privertė mane pagalvoti, kad


jei čia buvo koks juokelis, tai aš jį praleidau. Jo lūpų kampučiai trukčiojo, kovodami su šypsena.


- Pamatysiu tave vėliau. – Suniurnėjau niūriai.


Jis nusijuokė ir pabučiavo mano kaktą. – Grįšiu, kai Čarlis knarks.


Televizorius ėjo garsiai, kai aš įėjau į vidų. Aš trumpai apgalvojau ar pavyktų pro jį prasmukti.


- Ar gali ateiti čia, Bela? – Pašaukė Čarlis, nugramzdindamas planą.


Mano kojos tempėsi, kol žengiau reikiamus penkis žingsnius.


- Kas atsitiko, tėti?


- Ar gerai praleidai laiką? – Jis paklausė. Jis atrodė truputį sergantis. Ieškojau, pasislėpusios


užuominos jo žodžiuose, prieš atsakydama.


- Taip. – atsakiau abejodama.


- Ką darei?


Aš patraukiau pečiais.- Pasimačiau su Alisa ir Džasperu. Alisa žaidė šachmatais su Edvardu. Po


to aš žaidžiau su Džasperu.


Aš nusišypsojau. Žiūrėti Alisą ir Edvardą žaidžiant šachmatais buvo vienas smagiausių dalykų,


kuriuos man yra tekę matyti. Jie sėdėjo beveik nejudėdami, žiūrėdami į lentą, kai Alisa galėdavo


pamatyti jo padarytus būsimus ėjimus, o jis pamatyti sekantį ėjimą jos galvoje. Jie žaidė


daugumą žaidimo jų galvose; man atrodo jie pajudino po du pėstininkus, kai Alisa pakėlė savo


karalių ir pasidavė. Tai užtruko daugiausiai tris minutes.


Čarlis paspaudė „Mute“ mygtuką – neįprastas veiksmas.


- Žiūrėk, yra kai kas, ką noriu pasakyti. – Jis suraukė antakius, atrodymamas besijaučiantis labai


nepatogiai.


Aš atsisėdau, laukiau. Jis pažiūrėjo į mano žvilgsnį sekundę ir nuleido savo akis į grindis. Jis


daugiau nieko nepasakė.


- Kas atsitiko, tėti?


Jis atsiduso. – Aš nesu labai geras tuose reikaluose. Nežinau kaip pradėti…


Laukiau vėl.


- Gerai, Bela. Štai koks dalykas. Jis atsistojo nuo sofos ir pradėjo vaikščiot pirmyn atgal


kambario, žiūrėdamas visą laiką į savo kojas. – Atrodo, tarp tavęs ir Edvardo viskas rimta, ir yra


keli dalykai, dėl kurių turėtum būti atsargi. Žinau, kad tu suaugus, bet vistiek esi jauna, Bela, ir


yra labai daug dalykų, kuriuos turėtum žinoti, kai tu… na, kai tu esi fiziškai susijusi su…-


- Oooo, prašau. Prašau, ne. – Aš maldavau, pašokdama ant kojų. – Čarli, pasakyk, kad nekalbėsi


su manimi apie seksą.


Jis žiūrėjo į grindis. – Aš tavo tėvas, Bela. Aš turiu atsakomybių. Atsimink, aš esu sutrikęs kaip ir


tu.


- Aš nemanau, kad tai žmogaus jėgoms. Mama pralenkė tave veržlumu maždaug prieš dešimt


metų. Tu išsisukai iš bėdos.


- Prieš dešimt metų tu neturėjai vaikino. – Jis sumurmėjo nenoriai. Aš galėčiau pasakyti, jis


kovojo su noru pakeisti temą. Mes abu stovėjome žiūrėdami į grindis, ir nusisukę vienas nuo


kito.


- Aš nemanau, kad tai keičia esmę. – Aš sumurėjau, mano veidas turėjo būti raudonas kaip ir jo.


Tai buvo už septynių Hado žiedų. Dar blogiau buvo suvokti, kad Edvardas žinojo, kad tai artėja.


Nenuostabu,


kodėl jis buvo toks patenkintas savimi automobilyje.


- Tik pasakyk, kad jūs du būsite atsakingi. – Jis paprašė, aiškiai norėdamas, kad grindys po juo


atsivertų ir jį prarytų.


- Nesijaudink, tėti. Viskas nėra taip, kaip tu galvoji.


- Tai nėra tai, kad aš tavimi nepasitikiu, Bela, bet aš žinau, kad tu nieko nenori apie tai pasakyti,


o aš nenoriu nieko apie tai išgirsti. Aš stengsiuos būti plačių pažiūrų. Žinau, kad laikai pasikeitė.


Aš nusijuokiau nerangiai. – Gal laikai ir pasikeitė, bet Edvardas labai senamadiškas. Tau nėra


dėl ko nerimauti.


Čarlis atsiduso. – Žinoma, jis yra. – jis sumurmėjo.


- Ui! – Aš sudejavau. – Aš tikrai norėčiau, kad tu neverstum manęs to pasakyti garsiai, tėti,


Tikrai. Bet aš… aš… aš esu nekalta, ir neturiu neatidėliotinų planų pakeisti statusą.


Mes abu susigūžėm, bet Čarlio veidas išsilygino. Atrodo, jis tuo patikėjo.


- Ar galiu eiti miegoti dabar? Prašau.


- Dar minutę. – Jis pasakė.


- Ak, prašau, tėti, aš maldauju tavęs.


- Nepatogi dalis baigėsi, aš pažadu.- Jis užgarantavo mane.


Aš smeigiau žvilgsnį į jį, ir buvau pamaloninta, kad jo veidas labiau atsipalaidavęs, kad sugrįžęs į


normalią savo spalvą. Jis įsidrėbė ant sofos, atsidusdamas su palengvėjimu, kad baigė prakalbą


apie seksą.


- Kas dabar?


- Aš tik norėjau sužinoti, kaip pusiausvyros reikalai einasi?


- Oi. Gerai, aš manau. Suplanavom su Andžela šiandien kai ką. Eisiu jai padėti su mokyklos


baigimo kvietimais. Tik mes mergaitės.


- Tai smagu. O kaip dėl Džeiko?


Aš atsidusau. – Šitam dar nepasiruošiau, tėti.


- Vis bandyk, Bela. Aš žinau tu pasielgsti teisingai. Tu geras žmogus.


Kaip miela. Jei aš nesistengsiu dėl kai kurių dalykų susijusių su Džeikobu, būsiu blogas žmogus.


Tai buvo smūgis žemiau juostos.


- Žinoma, žinoma. – sutikau. Automatinis atsakymas beveik privertė mane nusišypsoti – tai buvo


kažkas, ką perėmiau iš Džeikobo. Aš net tai pasakiau tuo pačiu paklūstančiu tonu, kurį jis visada


vartodavo su savo tėvu.


Čarlis išsiviepė ir vėl įjungė garsą. Jis nukrito ant pagalvės, patenkintas savo vakaro darbu.


Galėčiau pasakyti, kad jis bus pakylėtas žaidimu kurį laiką.


- Labanakt, Bele.


- Pasimatysim ryte. – aš užbėgau laiptais.


Edvardas ilgai negrįžo, ir būtų negalėjęs grįžti, kol Čarlis nemiegojo – jis turbūt medžiojo ar


kažką panašaus, kad pratemptų laiką – taigi, aš neskubėjau persirengti. Nebuvo nuotaikos būti


vienai, bet tikrai nebuvo gera mintis nulipti žemyn dar aplankyti tėti, tik dėl atsargumo, kad jam


dar neliko minčių apie sekso auklėjimą, kurių jis dar nepasakė; Aš sudrebėjau.


Taigi, ačiū Čarliui. Aš buvau įžeista ir susirūpinusi. Mano namų darbai buvo padaryti, ir aš


nejaučiau pakankamai malonumo skaityti ar klausyti muzikos. Aš apgalvojau apie naujienas dėl


mano vizito Renei, bet tada supratau, kad Floridoje yra trimis valandomis vėliau, ir ji turbūt


miega.


Galėčiau paskabinti Andželai, aš manau.


Bet staiga supratau, kad visai ne su Andžela aš noriu pasikalbėti. Kad man reikia pasikalbėti.


Spoksojau į juodą plokščią langą, įsikasdama sau į lūpą. Aš nežinau kaip ilgai aš prastovėjau


sverdama už ir prieš – galvodama apie teisingumą dėl Džeikobo, pamatant mano artimiausią


draugą vėl, būnant geru žmogumi, kitą vertus įsiutinant Edvardą. Gal dešimt minučių.


Pakankamai ilgai, kad nuspręsčiau, kad už yra labiau pagrįstas, nei prieš. Edvardas buvo


susirūpinęs tik mano saugumu, ir aš žinojau, kad nėra reikalo čia dėl to nerimauti.


Telefonas nepadėtų; Džeikobas atmestų mano telefono skambučius, kol grįžtų Edvardas. Beje,


man reikėjo jį pamatyti – pamatyti jį besišypsantį kaip ankščiau buvo. Man reikėjo išnaikinti tą


siaubingą jo veido išraišką, iškreiptą ir susuktą skausmo, jei aš norėjau ramybės savo mintyse.


Turėjau turbūt valandą. Aš galėjau greitai nulėkti iki La Pušo ir grįžti, kol Edvardas grįžtų. Jau


buvo pasibaigusi mano komendanto valanda, bet argi Čarliui tikrai rupėtų tai, jei Edvardas nėra


kviečiamas. Yra vienas būdas sužinoti.


Pasičiupiau švarką, prakišau rankas į rankoves ir nubėgau laiptais žemyn.


Čarlis pakėlė akis nuo žaidimo ir akimirksniu tapo įtarus.


- Ar nepyktum, jei važiuočiau aplankyti Džeiko šįvakar? Ilgai neužtrukčiau.


Greitai kai pasakiau Džeiko vardą, Čarlio susirūpinusią išraišką pakeitė pasitenkinimas savimi.


Jis neatrodė nustebintas, kad jo paskaita pradėjo taip greit veikti. – Žinoma, vaike. Jokių


problemų. Užsibūk ilgai kaip tu tik nori.


- Ačiū tėti, - pasakiau, kai bėgau pro duris.


Kaip ir bet kuris bėglys, negalėjau sau padėti nežvilgčiojant vis sau per petį, kol pasiekiau savo


pikapą, bet naktis buvo tokia tamsi, kad nebuvo jokio reikalo tai daryti. Jau jutau savo


automobilio rankenėlę.


Mano akys pradėjo prisitaikyti, kai bandžiau įkišti raktelį į uždegimo spynelę. Pasukau jį sunkiai


į kairę, bet vietoj to, kad variklis sumaurotų, jis tik trakštelėjo. Pabandžiau dar kelis kartus su


tais pačiais rezultatais.


Ir tada mažas judesys mano periferiniame regėjime privertė mane pašokti.


- O siaube! – Aš aiktelėjau iš šoko, kai supratau, kad kabinoje esu ne viena.


Edvardas sėdėjo vis dar tyliai, silpna šviesi dėmelė tamsoje, judėjo tik jo rankos, jis suko mįslingą


juodą daiktą rankose vis ratu ir ratu. Jis žiūrėjo į tą daiktą, kai prakalbėjo.


- Alisa skambino. – Jis sumurmėjo.


Alisa. Velnias! Aš užmiršau įvertinti ją savo planuose. Jis turbūt įspėjo ją mane stebėti.


- Ji susinervino, kai tavo ateitis staiga prieš penkias minutes dingo.


Mano akys, jau buvusios plačios nuo staigmenos, dar labiau išsiplėtė.


- Nes ji negali matyti vilkolakių, tu žinai. – jis paaiškino su tuo pačiu ramiu murmėjimu. – Aš tu


tai užmiršai? Kai tu nusprendi sumaišyti savo likimą su jais, tu irgi dingsti. Tu negali numatyti


tos dalies, kai

Rodyk draugams

1 skyrius


1. ULTIMATUMAS


Bella,


Nesuprantu, kodėl tu verti Čarliui perdavinėti žinutes Billiui, lyg mes būtume antroje klasėje –


jei aš norėčiau su tavimi pasikalbėti, aš atsakyčiau


Tu priėmei sprendimą, aišku? Tu negali turėti abiejų, kada


Ta dalis apie „mirtinus priešus“ tau per sudėtinga


Klausyk, aš žinau kad buvau nemandagus, bet nėra kito kelio


Mes negalime būti draugais, kai tu visą laiką leidi su daugybe


Viskas tik blogėja, jei aš galvoju apie tave per daug, taigi prašau man daugiau nerašyti


Taip, aš irgi tavęs labai ilgiuosi. Labai. Nieko nepakeisi. Atleisk.


Džeikobas.


Aš perbraukiau lapą pirštais, jausdama įspaudus, kur jis paspaudė parkerį taip stipriai, kad


galėjo perdurti lapą. Aš galėjau įsivaizduoti jį rašant tai – keverzodamas piktas raides savo


grubiu šriftu, rašydamas eilutę po eilutės, kai žodžiai pasirodė neteisingi, gal net sutraškėjo


parkeris jo per didelėje rankoje, tai galėjo paaiškinti rašalo dėmės. Aš galėjau įsivaizduoti įsiūtį


tarp jo juodų antakių ir surauktą jo kaktą. Jei aš būčiau buvus ten, aš turbūt būčiau juokusis.


Nesukelk sau smegenų insulto Džeikobai. Būčiau jam pasakius. Tiesiog išspjauk tai.


Juokas buvo paskutinis dalykas, kurį galėjau daryti skaitydama žodžius, kuriuos jau išmokau


atmintinai. Jo atsakymas į mano išdėstytą žinutę – perduotą Čarlio Biliui kaip antroje klasėje, jei


jau jis taip įvardijo – nebuvo staigmena. Aš žinojau atsakymą, dar prieš atplėšdama voką.


Staigmena buvo tai, kaip kiekviena perbraukta eilutė mane skaudino. Tarsi raidžių tikslas buvo


pagaląsti ašmenis. Dar daugiau, prieš kiekvieną piktą pradžią telkšojo pilnas skausmo baseinas.


Džeikobo skausmas mane žudė labiau nei mano pačios.


Kol aš mąsčiau apie tai pajutau neabejotiną svilėsių kvapą sklindantį iš virtuvės. Kituose


namuose, faktas, kad kažkas kitas gamina be manęs, nebūtų sukėlęs panikos.


Aš įsikišau sulamdytą popierėlį į savo kišenę ir nubėgau laiptais žemyn.


Indas su spaghetti padažu, kurį Čarlis šildėsi mikrobangų krosnelėje buvo tik pirmasis


perversmas, kol aš truktelėjau dureles ir tai ištraukiau.


-Ką aš blogai padariau? – Pasiteiravo Čarlis.


-Tu turėtum nuimti dangtį pirmiausia, tėti. Metalas kenkia mikrobangų krosnelei. – Aš greitai


nuėmiau dangtį kaip ir sakiau. Įpyliau pusę padažo į dubenį ir įdėjau jį atgal į mikrobangų


krosnelę, ir stiklinį indą padėjau į šaldytuvą. Nustačiau laiką ir paspaudžiau „Pradėti“.


Stephenie Meyer UŽTEMIMAS


Čarlis stebėjo mano pataisymus sučiaupęs lūpas. – Ar aš paruošiau makaronus gerai?


Aš pažiūrėjau į keptuvę ant viryklės. Padažo kvapas mane įspėjo. - Pamaišymas nepakenktų. –


pasakiau švelniai. Radau šaukštą ir bandžiau išmaišyti prie dugno prilipusį didelį pliurzos


gabalą.


Čarlis atsiduso.


- Tai dėl ko visa tai? – Paklausiau jo.


Jis sunėrė rankas sau ant krūtinės ir įsižiūrėjo į pliaupiantį lietų pro galinį langą. – Nežinau apie


ką čia šneki. – Jis suniurnėjo.


Aš buvau sumišusi. Čarlis gamino? Ir kas dėl paniurusios nuotaikos? Edvardo čia dar nebuvo,


paprastai šitą nusistatymą jis laikydavo mano vaikinui, darydamas tai geriausiai kaip tik sugeba


pavaizduoti „nepageidaujamas“ su kiekvienu ištartu žodžiu ar judesiu. Čarlio pastangų visai


nereikėjo – Edvardas puikiai žinojo, ką jis galvoja ir be parodymo.


Dėl žodžio vaikinas įsikandau sau į žandą, su pažįstamu įsitempimu, kol aš judėjau. Tai nebuvo


teisingas žodis, visiškai. Man reikėjo kažko labiau išraiškingo amžinam pasižadėjimui. Bet


žodžiai lemtis ir likimas skambėjo kvailokai, kai juos naudojai kasdieniuose pokalbiuose.


Edvardas turėjo kitą žodį mintyse, ir tas žodis buvo mano įtampos šaltinis.


Sužadėtinis. Ui! Aš sudrebėjau nuo tokios minties.


- Ar aš kažką praleidau? Nuo kada tu gamini vakarienę? – Paklausiau Čarlio. Makaronai buvo


sulipę į gniužulį verdančiame vandenyje, kai juos pajudinau. – Ar bandai gaminti vakarienę, gal


reiktų pasakyti.


Čarlis patraukė pečiais. - Nėra įstatymo, kuris man draustų gaminti mano paties namuose.


- Tau geriau žinoti. – Atsakiau aš ir su šypsena pasižiūrėjau į ženklelį ant jo odinės striukės.


- Cha. Šitas geras. – jis nusivilko striukę, lyg mano žvilgsnis jam būtų priminęs, kad jis vis dar ją


apsivilkęs ir pakabino ant kablio, slapto jo įrenginio. Jo ginklo diržas buvo visada numestas


vietoje – jis nejautė poreikio jo dėvėti darbe jau kelias savaites. Nebuvo daugiau nerimą keliančių


dingimų ir bėdų mažame Forkso miestelyje, Vašingtone, daugiau jokių milžiniškų, paslaptingų


vilkų pasirodymų lietinguose miškuose.


Aš bakstelėjau makaronus tyloje, spėdama, kad Čarlis išsisukinės nuo to, kas jam neduoda


ramynės šiuo metu. Mano tėtis nebuvo kalbus žmogus, ir pastangos, kurias jis dėjo stengiantis


suorganizuoti vakarienę su pasisėdėjimu su manimi, buvo aišku, kad jo galvoje nėra daug žodžių.


Aš pažiūrėjau reguliariai į laikrodį – tai buvo tai, ką aš dariau kelias pastarasias minutes. Mažiau


nei puse valandos nuo dabar.


Popietės buvo sunkiausia dienos dalis. Nuo tada, kai mano buvęs geriausias draugas (ir


vilkolakis), Džeikobas Blekas informavo apie mane ir motociklus, su kuriais slapta važinėjaus –


išdavystė, kurią jis sugalvojo, kad aš praleisčiau kuo mažiau laiko su savo vaikinu (ir vampyru),


Edvardu Kalenu – Edvardui buvo mane leista matyti tik nuo septintos iki pusės dešimtos vakaro


- visada tik mano namuose ir stebint kaip visuomet irzliam mano tėčio žvilgsniui.


Stephenie Meyer UŽTEMIMAS


Tai buvo priedas prie praeito, šiek tiek mažiau griežto draudimo, kurį aš užsidirbau dėl


nepaaiškinto trijų dienų dingimo ir dėl vieno epizodo nuo uolų šokinėjimo.


Žinoma, aš vis dar mačiau Edvardą mokykloje, nes dėl to Čarlis negalėjo nieko padaryti. Ir dar,


Edvardas praleisdavo beveik kiekvieną naktį mano kambary taip pat, bet Čarlis tiksliai dėl to


nebuvo informuotas. Edvardo galimybė tyliai ir lengvai užlipti iki mano antro aukšto lango buvo


tokia pat naudinga, kaip ir jo gebėjimas skaityti Čarlio mintis.


Nors popietė buvo vienintelis laikas, kai aš nebūdavau su Edvardu, tai vertė mane jaustis


neramiai ir valandos visada slinkdavo lėtai. Beje, aš kenčiau savo bausmę be jokių priekaištų, nes


pirma – aš jos buvau nusipelnius, ir antra – aš negalėjau skaudinti savo tėčio išeidama kur nors,


kai išsiskyrimai sklandė, nematomi Čarliui, bet labai artimi mano horizonte.


Mano tėtis atsisėdo prie stalo sukriokdamas ir išvyniodamas šlapią laikraštį, po sekundės jis


pliaukštelėjo liežuviu nepritariamai.


- Aš nežinau kodėl tu skaitai naujienas, tėti.


Jis nekreipė į mane dėmesio, suniurnėjo su laikraščiu rankose. – Štai kodėl visi nori gyventi


mažame miestelyje. Juokinga.


- Ką dideli miestai padarė bloga šįkart?


- Sietlas greit taps šalies žmogžudyščių sostine. Penkios neišaiškintos žmogžudystės per


pastarasias dvi savaites. Ar gali įsivaizduoti gyvenant šitaip?


- Aš manau Fyniksas yra dar auksčiau žmogžudysčių saraše, tėti. Ir aš taip gyvenau. – Ir aš


niekada nebuvau žmogžudystės auka taip arti, kaip persiklausčius į jo saugų, mažą miestelį.


Faktas, aš buvau keletame priešiškų sąrašų. Šaukštas iškrito iš mano rankų ir privertė vandenį


sudrebėti.


- Na, tu negalėsi man išsimokėti . – Čarlis pasakė.


Aš pasidaviau norėdama išsaugoti vakarienę. Aš turėjau panaudoti mėsos peilį norėdama


atpjauti spaghetti porciją Čarliui, po to sau, kol jis žiūrėjo susigėdusia išraiška. Čarlis padengė jį


padažu. Aš irgi paslėpiau savo gabalą gerai kaip tik galėjau, sekdama jo pavyzdį, be didelio


entuziazmo. Kurį laiką valgėm tyloje. Čarlis vis dar skaitė žinias, taigi aš pasiėmiau savo dažnai


skaitomą „Vėtrų kalno“ kopiją iš ten, kur ją buvau palikus ryte, per pusryčius, ir bandžiau


sugrįžti į amžiaus pradžios Angliją, laukiant kol jis pradės kalbėti.


Tai buvo tik ta dalis, kai sugrįžo Hitklifas, Čarlis pravalė gerklę ir metė laikraštį į grindis.


- Tu teisi. – Pasakė Čarlis. – Man nėra jokių priežasčių to daryti. – Jis pamojavo savo šakute į


lipnų užtiesalą. – Aš noriu su tavimi pasikalbėti.


Padėjau knygą į šalį. Viršelis buvo toks sutriušęs, kad jis nuktrito ant stalo. – Tu tiesiog galėjai


paklausti.


Jis palinksėjo, jo antakiai pakilo kartu. – Aha, aš prisiminsiu tai kitą kartą. Aš maniau, kad


vakarienės paruošimas tave sušvelnins.


Aš nusijuokiau. – Tai veikia – tavo gaminimo įgūdžiai sušvelnino mane kaip zefyrą. Ko tau


reikia, tėti?


Stephenie Meyer UŽTEMIMAS


- Na, tai apie Džeikobą.


Aš pajutau savo veidą sustingstant. – Kas dėl jo? – Paklausiau pro sustingusias lūpas.


- Ramiau, Bele, aš žinau tau dar liūdna, kad jis papasakojo apie tave, bet tai buvo teisinga. Jis


buvo atsakingas.


- Atsakingas. – pakartojau kandžiai ir pavarčiau akis. – Teisingai. Tai kas dėl Džeikobo?


Nerūpestingas klausimas pasikartojo mano galvoje. Kas dėl Džeikobo? Ką aš su juo darysiu?


Buvęs geriausias mano draugas, dabar buvo kas…? Mano priešas? Aš susigūžiau.


Čarlio veidas staiga tavo atsargus. – Nebūk pikta ant manęs, gerai?


- Pikta?


- Na, tai apie Edvardą taip pat.


Mano akys susiaurėjo.


Čarlio balsas tapo šiurkščiokas. – Aš įsileidžiu jį į namus, ar ne?


- Įsileidi. – pripažinau. – Trumpam laikui. Žinoma, tu galėtum leisti man išeiti iš namų tam


trumpam laikui dabar ir tada taip pat, - aš tęsiau, tik juokaudama; aš žinojau kad esu užrakinta


iki kol truks mokslo metai. – aš būsiu labai gera vėliau.


- Na, tai yra tai, kur aš link vedu… – Ir tada Čarlio veidas nutįso į neįtikėtiną išsišiepimą.


Sekundės dalį jis žiūrėjo kaip būtų dvidešimt metų jaunesnis.


Aš pamačiau neaiškią galimybės ugnelę toje šypsenoje, bet toliau kalbėjau lėtai. – Aš sutrikus,


tėti. Ar mes kalbam apie Džeikobą, apie Edvarbą, ar apie mano areštą?


Šypsena pasirodė dar kartą. – Iš dalies apie visus tris.


- Ir kaip tai visa susiję? – Paklausiau susidomėjus.


- Gerai. – Jis atsiduso, pakėlė savo rankas kaip pasiduodamas. – Taigi, aš manau, kad tu


nusipelnei žodinio pasižadėjimo gražiai elgtis. Kaip paauglė, tu esi nepaprastai neirzli.


Mano balsas ir antakiai pakilo. - Rimtai? Aš laisva?


Iš kur tai atėjo? Aš buvau įsitikinus, kad aš turėsiu namų areštą iki kol gausiu išeiti, ir Edvardas


galės surinkti dvejojančias Čarlio mintis…


Čarlis pakėlė pirštą. – Su sąlyga.


Entuziazmas išgaravo. – Fantastika, - sudejevau.


- Bela, čia daugiau prašymas, o ne reikalavimas, gerai? Tu laisva. Bet aš tikiu, kad tu naudosi tą


laisvę … atsakingai.


- Ką tai reiškia?


Jis atsiduso vėl. – Aš žinau tu patenkinta visą savo laiką leisdama su Edvardu… -


Čarlis stebėjo mano pataisymus sučiaupęs lūpas. – Ar aš paruošiau makaronus gerai?


Aš pažiūrėjau į keptuvę ant viryklės. Padažo kvapas mane įspėjo. - Pamaišymas nepakenktų. –


pasakiau švelniai. Radau šaukštą ir bandžiau išmaišyti prie dugno prilipusį didelį pliurzos


gabalą.


Čarlis atsiduso.


- Tai dėl ko visa tai? – Paklausiau jo.


Jis sunėrė rankas sau ant krūtinės ir įsižiūrėjo į pliaupiantį lietų pro galinį langą. – Nežinau apie


ką čia šneki. – Jis suniurnėjo.


Aš buvau sumišusi. Čarlis gamino? Ir kas dėl paniurusios nuotaikos? Edvardo čia dar nebuvo,


paprastai šitą nusistatymą jis laikydavo mano vaikinui, darydamas tai geriausiai kaip tik sugeba


pavaizduoti „nepageidaujamas“ su kiekvienu ištartu žodžiu ar judesiu. Čarlio pastangų visai


nereikėjo – Edvardas puikiai žinojo, ką jis galvoja ir be parodymo.


Dėl žodžio vaikinas įsikandau sau į žandą, su pažįstamu įsitempimu, kol aš judėjau. Tai nebuvo


teisingas žodis, visiškai. Man reikėjo kažko labiau išraiškingo amžinam pasižadėjimui. Bet


žodžiai lemtis ir likimas skambėjo kvailokai, kai juos naudojai kasdieniuose pokalbiuose.


Edvardas turėjo kitą žodį mintyse, ir tas žodis buvo mano įtampos šaltinis.


Sužadėtinis. Ui! Aš sudrebėjau nuo tokios minties.


- Ar aš kažką praleidau? Nuo kada tu gamini vakarienę? – Paklausiau Čarlio. Makaronai buvo


sulipę į gniužulį verdančiame vandenyje, kai juos pajudinau. – Ar bandai gaminti vakarienę, gal


reiktų pasakyti.


Čarlis patraukė pečiais. - Nėra įstatymo, kuris man draustų gaminti mano paties namuose.


- Tau geriau žinoti. – Atsakiau aš ir su šypsena pasižiūrėjau į ženklelį ant jo odinės striukės.


- Cha. Šitas geras. – jis nusivilko striukę, lyg mano žvilgsnis jam būtų priminęs, kad jis vis dar ją


apsivilkęs ir pakabino ant kablio, slapto jo įrenginio. Jo ginklo diržas buvo visada numestas


vietoje – jis nejautė poreikio jo dėvėti darbe jau kelias savaites. Nebuvo daugiau nerimą keliančių


dingimų ir bėdų mažame Forkso miestelyje, Vašingtone, daugiau jokių milžiniškų, paslaptingų


vilkų pasirodymų lietinguose miškuose.


Aš bakstelėjau makaronus tyloje, spėdama, kad Čarlis išsisukinės nuo to, kas jam neduoda


ramynės šiuo metu. Mano tėtis nebuvo kalbus žmogus, ir pastangos, kurias jis dėjo stengiantis


suorganizuoti vakarienę su pasisėdėjimu su manimi, buvo aišku, kad jo galvoje nėra daug žodžių.


Aš pažiūrėjau reguliariai į laikrodį – tai buvo tai, ką aš dariau kelias pastarasias minutes. Mažiau


nei puse valandos nuo dabar.


Popietės buvo sunkiausia dienos dalis. Nuo tada, kai mano buvęs geriausias draugas (ir


vilkolakis), Džeikobas Blekas informavo apie mane ir motociklus, su kuriais slapta važinėjaus –


išdavystė, kurią jis sugalvojo, kad aš praleisčiau kuo mažiau laiko su savo vaikinu (ir vampyru),


Edvardu Kalenu – Edvardui buvo mane leista matyti tik nuo septintos iki pusės dešimtos vakaro


- visada tik mano namuose ir stebint kaip visuomet irzliam mano tėčio žvilgsniui.


Tai buvo priedas prie praeito, šiek tiek mažiau griežto draudimo, kurį aš užsidirbau dėl


nepaaiškinto trijų dienų dingimo ir dėl vieno epizodo nuo uolų šokinėjimo.


Žinoma, aš vis dar mačiau Edvardą mokykloje, nes dėl to Čarlis negalėjo nieko padaryti. Ir dar,


Edvardas praleisdavo beveik kiekvieną naktį mano kambary taip pat, bet Čarlis tiksliai dėl to


nebuvo informuotas. Edvardo galimybė tyliai ir lengvai užlipti iki mano antro aukšto lango buvo


tokia pat naudinga, kaip ir jo gebėjimas skaityti Čarlio mintis.


Nors popietė buvo vienintelis laikas, kai aš nebūdavau su Edvardu, tai vertė mane jaustis


neramiai ir valandos visada slinkdavo lėtai. Beje, aš kenčiau savo bausmę be jokių priekaištų, nes


pirma – aš jos buvau nusipelnius, ir antra – aš negalėjau skaudinti savo tėčio išeidama kur nors,


kai išsiskyrimai sklandė, nematomi Čarliui, bet labai artimi mano horizonte.


Mano tėtis atsisėdo prie stalo sukriokdamas ir išvyniodamas šlapią laikraštį, po sekundės jis


pliaukštelėjo liežuviu nepritariamai.


- Aš nežinau kodėl tu skaitai naujienas, tėti.


Jis nekreipė į mane dėmesio, suniurnėjo su laikraščiu rankose. – Štai kodėl visi nori gyventi


mažame miestelyje. Juokinga.


- Ką dideli miestai padarė bloga šįkart?


- Sietlas greit taps šalies žmogžudyščių sostine. Penkios neišaiškintos žmogžudystės per


pastarasias dvi savaites. Ar gali įsivaizduoti gyvenant šitaip?


- Aš manau Fyniksas yra dar auksčiau žmogžudysčių saraše, tėti. Ir aš taip gyvenau. – Ir aš


niekada nebuvau žmogžudystės auka taip arti, kaip persiklausčius į jo saugų, mažą miestelį.


Faktas, aš buvau keletame priešiškų sąrašų. Šaukštas iškrito iš mano rankų ir privertė vandenį


sudrebėti.


- Na, tu negalėsi man išsimokėti . – Čarlis pasakė.


Aš pasidaviau norėdama išsaugoti vakarienę. Aš turėjau panaudoti mėsos peilį norėdama


atpjauti spaghetti porciją Čarliui, po to sau, kol jis žiūrėjo susigėdusia išraiška. Čarlis padengė jį


padažu. Aš irgi paslėpiau savo gabalą gerai kaip tik galėjau, sekdama jo pavyzdį, be didelio


entuziazmo. Kurį laiką valgėm tyloje. Čarlis vis dar skaitė žinias, taigi aš pasiėmiau savo dažnai


skaitomą „Vėtrų kalno“ kopiją iš ten, kur ją buvau palikus ryte, per pusryčius, ir bandžiau


sugrįžti į amžiaus pradžios Angliją, laukiant kol jis pradės kalbėti.


Tai buvo tik ta dalis, kai sugrįžo Hitklifas, Čarlis pravalė gerklę ir metė laikraštį į grindis.


- Tu teisi. – Pasakė Čarlis. – Man nėra jokių priežasčių to daryti. – Jis pamojavo savo šakute į


lipnų užtiesalą. – Aš noriu su tavimi pasikalbėti.


Padėjau knygą į šalį. Viršelis buvo toks sutriušęs, kad jis nuktrito ant stalo. – Tu tiesiog galėjai


paklausti.


Jis palinksėjo, jo antakiai pakilo kartu. – Aha, aš prisiminsiu tai kitą kartą. Aš maniau, kad


vakarienės paruošimas tave sušvelnins.


Aš nusijuokiau. – Tai veikia – tavo gaminimo įgūdžiai sušvelnino mane kaip zefyrą. Ko tau


reikia, tėti?


- Na, tai apie Džeikobą.


Aš pajutau savo veidą sustingstant. – Kas dėl jo? – Paklausiau pro sustingusias lūpas.


- Ramiau, Bele, aš žinau tau dar liūdna, kad jis papasakojo apie tave, bet tai buvo teisinga. Jis


buvo atsakingas.


- Atsakingas. – pakartojau kandžiai ir pavarčiau akis. – Teisingai. Tai kas dėl Džeikobo?


Nerūpestingas klausimas pasikartojo mano galvoje. Kas dėl Džeikobo? Ką aš su juo darysiu?


Buvęs geriausias mano draugas, dabar buvo kas…? Mano priešas? Aš susigūžiau.


Čarlio veidas staiga tavo atsargus. – Nebūk pikta ant manęs, gerai?


- Pikta?


- Na, tai apie Edvardą taip pat.


Mano akys susiaurėjo.


Čarlio balsas tapo šiurkščiokas. – Aš įsileidžiu jį į namus, ar ne?


- Įsileidi. – pripažinau. – Trumpam laikui. Žinoma, tu galėtum leisti man išeiti iš namų tam


trumpam laikui dabar ir tada taip pat, - aš tęsiau, tik juokaudama; aš žinojau kad esu užrakinta


iki kol truks mokslo metai. – aš būsiu labai gera vėliau.


- Na, tai yra tai, kur aš link vedu… – Ir tada Čarlio veidas nutįso į neįtikėtiną išsišiepimą.


Sekundės dalį jis žiūrėjo kaip būtų dvidešimt metų jaunesnis.


Aš pamačiau neaiškią galimybės ugnelę toje šypsenoje, bet toliau kalbėjau lėtai. – Aš sutrikus,


tėti. Ar mes kalbam apie Džeikobą, apie Edvarbą, ar apie mano areštą?


Šypsena pasirodė dar kartą. – Iš dalies apie visus tris.


- Ir kaip tai visa susiję? – Paklausiau susidomėjus.


- Gerai. – Jis atsiduso, pakėlė savo rankas kaip pasiduodamas. – Taigi, aš manau, kad tu


nusipelnei žodinio pasižadėjimo gražiai elgtis. Kaip paauglė, tu esi nepaprastai neirzli.


Mano balsas ir antakiai pakilo. - Rimtai? Aš laisva?


Iš kur tai atėjo? Aš buvau įsitikinus, kad aš turėsiu namų areštą iki kol gausiu išeiti, ir Edvardas


galės surinkti dvejojančias Čarlio mintis…


Čarlis pakėlė pirštą. – Su sąlyga.


- Aš leidžiu laiką su Alisa taip pat. – aš įsiterpiau. Edvardo sesuo neturėjo lankymo valandų, ji


ateidavo kada norėdavo. Čarlis buvo glaistas jos gabiose rankose.


- Tai tiesa, - pasakė jis. – Bet tu turi kitų draugų, ne vien Kalenus. Ar bent turėjai.


Mes žiūrėjom vienas į kitą ilgoką laiką.


- Kada tu paskutinį kartą kalbėjai su Andžela Weber? – mestelėjo jis man.


- Penktadienį per priešpiečius. – atsakiau tuoj pat.


Prieš Edvardui grįžtant mano draugai suskilo į dvi grupes. Man patiko apie jas galvoti kaip gėris


prieš blogį. Jie ir mes tiko taip pat. Gerieji buvo Andžela, jos pastovus vaikinas Benas Čenis ir


Maikas Niutonas. Jie trys buvo labai geranoriški atleisti mano keistą elgesį, kai Edvardas išvyko.


Lorena Malori buvo blogųjų šerdis, pusė įskaitant mano pirmąją draugę Forkse – Džesika


Stenli. Jos atrodė patenkintos tęsiančios Anti-Belos darbotvarkę.


Su Edvardo sugrįžimu į mokyklą, ta susiskirstymo linija dar labiau paryškėjo.


Edvardui sugrįžus suskambo pavojaus varpai dėl Maiko draugystės, bet Andžela buvo


nenukryspatamai ištikima ir Benas sekė jos įsakimus. Nepaisant natūralios žmonių antipatijos,


kurią jie jautė Kalenams, Andžela sėdėdavo paklusniai prie Alisos kiekvieną dieną per


priešpiečius. Po kelių savaičių ji netgi pradėjo jaustis pakankamai patogiai. Buvo sunku būti


neapžavėtam Kalenų – jei bent kartą turėjai progos būti jų apžavėtas.


- Ne mokykloje, - Čarlis paklausė, priversdamas mane sugrąžinti dėmesį.


- Aš nematau nieko ne mokykloje, tėti. Areštas, atsimeni? Be to Andžela turi vaikiną taip pat. Ji


visada su Benu. Jei aš tikrai laisva, - pridėjau skeptiškai, - gal mes galėtume susitikti visi.


- Gerai, bet tada…, - jis susviravo, - Tu ir Džeikas mėgavotės draugyste ir dabar… -


Aš jį nutraukiau, - Ar gali pasakyti esmę, tėti? Kokia tavo sąlygą – tiksliai?


- Aš nemanau, kad tu turėtum apleisti visus savo kitus draugus dėl Edvardo, Bela, - jis pasakė


griežtu tonu. – Tai negražu, ir aš manau, kad tavo gyvenimas būtų geriau subalansuotas, jei jame


būtų keli kiti žmonės. Kas atsitiko praeitą rugsėjį…


Aš suvirpėjau.


-Na, - jis pasakė atsargiai. – Jei tu būtum turėjus daugiau gyvenimo be Edvardo, gal taip nebūtų


buvę.


- Būtų buvę būtent taip. – aš sumurmėjau.


- Gal, gal ne.


- Esmė. – aš priminiau.


- Pasinaudok savo nauja laisve pasimatyti su savo senais draugais. Išlaikyk pusiausvyrą.


Palingavau lėtai. – Pusiausvyra yra gerai. Ar dar turiu ypatingų laiko normų?


Entuziazmas išgaravo. – Fantastika, - sudejevau.


Jis nutaisė miną, bet papurtė galvą. – Nenoriu visko apsunkinti. Tiesiog neužmiršk savo


draugų…


Tai buvo problema su kuria aš jau vargau. Mano draugai. Žmonės, su kuriais dėl jų pačių


saugumo, nebegalėsiu susitikti po mokyklos baigimo.


Taigi, kokia buvo geresnė įvykių eiga? Būti su jais, kol galiu? Ar pradėti šalintis jų dabar, kad


viskas būtų laipsniška? Aš sudrebėjau nuo antros galimybės.


- … Ypatingai Džeikobas. - Čarlis pridėjo, prieš tai, kol aš apie tai pagalvojau.


Didesnė dilema nei pirma. Užtruko akimirką, kol suradau teisingus žodžius. – Dėl Džeikobo gali


būti… sudėtinga.


- Blekai yra beveik šeima, Bela. – Jis pasakė vėl giežtai ir tėviškai. – Ir Džeikobas buvo labai,


labai geras tavo draugas.


- Aš žinau tai.


- Negi tu jo visai nepasiilgai? – susierzinęs paklausė jis.


Mano gerklė staiga lyg užsikimšo. Turėjau dukart ją pravalyti, kad galėčiau atsakyti. – Taip, aš jo


pasiilgau. – Aš sutikau, vis dar tebežiūrėdama į grindis. – Labai jo pasiilgau.


- Tai kodėl tai sudėtinga?


Tai nebuvo tai, ką aš galėjau laisvai paaiškinti. Tai ėjo prieš taisykles normaliems žmonėms –


žmogiški žmonės, tokie kaip aš ir Čarlis – negalėjo žinoti apie slaptą pasaulį, pasaulį pilną mitų ir


monstrų, kurie egzistuoja slaptai aplink mus. Aš žinojau apie tą pasaulį – ir dėl to buvau


nemažame pavojuje. Nenorėjau įpainioti Čarlį į tą patį pavojų.


- Su Džeikobu yra… konfliktiška, - pasakiau lėtai, - Konfliktas dėl draugystės, turiu galvoje.


Draugystės Džeikui neužtenka. – aš pasiteisinau keliomis detalėmis, kurios buvo teisingos, bet


tik iš dalies, sunkiausias ir esminis faktas buvo tas, kad Džeikobo vilkolakių gauja, besalygiškai


nekentė Edvardo vampyro šeimos – ir taip pat manęs, kai aš pilnai sutikau įsilieti į tą šeimą. Tai


nebuvo tai, ką aš galėjau jam išdėstyti laiške, ir jis nebūtų atsakęs į mano skambučius. Bet mano


planas sutarti su vilkolakiais nebuvo dingęs kaip ir gerai sutarti su vampyrais.


- Ar Edvardui nereikia sveikos konkurencijos? – Čarlio balsas buvo sarkastiškas dabar.


Aš piktai į jį pažiūrėjau. – Nėra jokios konkurencijos.


- Tu skaudini Džeikobo jausmus vengdama jo šitaip. Jis geriau būtų draugas, negu niekas.


Ooo, dabar aš jo vengiau?


- Aš esu beveik tikra, kad Džeikobas visai nenori būti mano draugas, - žodžiai degino burną, - iš


kur tu trauki tokių minčių?


Čarlis dabar atrodė susigėdęs. – Ta tema išsirutuliojo šiandien mums su Biliu…


- Jūs su Biliu pliurpiat kaip senos bobutės, - pareiškiau nepasitenkinimą ir smeigiau piktai į savo


atšalusius makaronus.


- Bela, čia daugiau prašymas, o ne reikalavimas, gerai? Tu laisva. Bet aš tikiu, kad tu naudosi tą


laisvę … atsakingai.


- Bilis nerimauja dėl Džeikobo, - pasakė Čarlis, - Jam tiesiog labai sunku dabar… jis prislėgtas.


Aš suvirpėjau, bet vis tebežiūrėjau į gniužulą.


- Ir, be to, tu buvai labai laiminga leisdama dienas su Džeikobu. – atsiduso Čarlis.


- Aš laiminga dabar. - suniurzgėjau pro sukąstus dantis.


Kontrastas tarp mano žodžių ir tono sulaužė įtampą. Čarlis prapliupo juoktis ir aš prisidėjau.


- Gerai, gerai. - aš sutikau. - Pusiausvyra.


- Ir Džeikobas. - primygtinai pareikalavo.


- Pabandysiu.


- Gerai. Surask pusiausvyrą, Bela. Ir, o taip, tu gavai šiek tiek pašto. - Pasakė Čarlis ir užbaigė


nemalonią temą, - Jis prie viryklės.


Aš nejudėjau. Mano mintys sukosi į niurnėjimą apie Džeikobo vardą. Tai turbūt buvo


makulatūra, aš vakar gavau siuntinį iš mamos, taigi nieko daugiau nesitikėjau. Čarlis pastūmė


savo kėdė nuo stalo ir nutįso kol atsistojo. Jis nunešė savo lėkštę iki kriauklės, bet prieš tai, kai


atsuko vandenį, numetė storą voką man. Vokas praslydo stalu ir atsitrenkė į mano alkūnę.


- Hm, ačiū. - sumurmėjau, nustebinta jo veržlumo. Tada aš pamačiau galinį adresą – laiškas


buvo iš Pietryčių Aliaskos universiteto. – Kaip gretai, maniau aš praleidau galutinį terminą čia


irgi.


Čarlis sukikeno.


Aš perverčiau voką ir pažiūrėjau į jį. - Jis atplėštas.


- Man buvo smalsu.


- Aš šokiruota, šerife. Tai kriminalinis nusikaltimas.


- Oi, tik skaityt.


Ištraukiau laišką ir atverčiau kursų grafiką.


- Sveikinu. - jis pasakė prieš tai, kai aš galėjau ką nors perskaityti. - tavo pirmasis priėmimas.


- Ačiū, tėti.


- Mes turėtume pakalbėti apie mokestį už mokslą. Aš išsaugojau tau šiek tiek pinigų… -


- Ei, ei, nieko panašaus. Aš neketinu liesti tavo pinigų pensijai, tėti. Aš turiu savo koledžo fondą. -


ar kas iš to liko, ir ten nebuvo daug pradžiai.


Čarlis suraukė antakius. – Kai kurios iš tų vietų yra pakankamai brangios, Bele. Aš noriu tau


padėti. Tu neturi keliauki kažkur į Aliaską, tik dėl to, kad ten pigiau.


- Ką tai reiškia?


Ten nebuvo pigiau, visai ne. Bet tai buvo pakankamai toli ir Juneau vidutiniškai budavo trys


šimtai dvidešimt viena apsiniaukusi diena per metus. Pirmoji sąlyga buvo būtina man, antroji -


Edvardui.


- Aš būsiu apsaugota. Beto, yra labai daug finansinių pagalbų. Lengva gauti paskolą. – Aš


tikėjaus, kad mano apgavystė nėra labai akivaizdi. Aš visiškai neturėjau laiko ieškoti informacijos


apie tai.


- Taigi… – pradėjo Čarlis ir tada suspaudė lūpas ir pasižiūrėjo šalin.


- Taigi kas?


- Nieko, aš tiesiog… – jis suraukė antakius. - aš tik norėjau sužinoti… kokie yra Edvardo planai


kitiems metams?


- Aaa…


- Na?


Trys greiti lengvi smūgiai į duris mane išgelbėjo. Čarlis pavartė akis, ir aš pašokau.


- Ateinu! – pašaukiau, kol Čarlis vapėjo kažką, kas skambėjo kaip „eik šalin“, aš nekreipiau į jį


demesio ir nuėjau prie durų įleisti Edvardą.


Truktelėjau duris iš kelio – juokingai nekantriai – ir ten buvo jis, mano asmeninis stebuklas.


Laikas nepavertė manęs atsparios jo veido idealumui, ir aš buvau tikra, kad aš niekada


nepakeisiu požiūrio apie jį šiuo atžvilgiu. Mano akys nyslydo jo blyškiai baltais bruožais: jo tvirtu


kvadrato formos žandikauliu, švelnia jo pilnų lūpų linija – iškreiptos šypsenos dabar, tiesia jo


nosies linija, aštriu jo skruostikaulių kampu, glotniu, marmuriniu jo kaktos paviršiumi – dalinai


uždengto jo susivėlusių bronzinių plaukų.


Kurį laiką išsisukau nuo jo akių, nes žinojau, kad kai į jas pažiūrėsiu prarasiu savo minčių


traukinį. Jos buvo plačios, šiltos, aukso skaidrumo ir įrėmintos tankiose, juodose blakstienose.


Bežiūrint į jo akis, visada pasijusdavau ypatingai. Toks jausmas, kad mano kaulai korėtų. Aš taip


pat truputį apsvaigau, bet turbūt, kad užmiršau kvėpuoti. Vėl.


Tai buvo veidas, dėl kurio bet kuris pasaulio modelis vyras parduotų savo sielą. Žinoma, tai


galėjo būti prašoma kaina: siela.


Ne, aš tuo netikėjau. Aš jaučiausi kalta, kad apie tai galvojau, ir aš buvau laiminga – aš visada


buvau laiminga – kad aš buvau vienintelis žmogus, kurio mintys buvo paslaptis Edvardui.


Aš siekiau jo rankos ir atsidusau, kai jo šalti pirštai rado manuosius. Jo prisilietimas suteikė


keistą palengvėjimo jausmą – lyg aš būčiau jautus skausmą ir staiga jis būtų išnykęs.


- Labas, - aš nusišypsojau su palengvėjimu savo pasisveikinime.


Jis pakėlė mūsų sunarpliotus pirštus, kad galėtų perbraukti mano skruostą savo ranka. – Kaip


tavo popietė?


-Lėtoka.


- Man taip pat.


Jis atsiduso vėl. – Aš žinau tu patenkinta visą savo laiką leisdama su Edvardu… -


Jis pritraukė mano riešą sau prie veido, mūsų pirštai vis dar susipynę drauge. Jis užsimerkė ir


oda praslydo jo nosies paviršiumi, jis švelniai nusišypsojo neatsimerkdamas. Mėgavosi aromatu,


kol priešinosi vynui.


Aš žinojau, kad mano kraujo kvapas – daug saldesnis jam nei bet kurio kito žmogaus. Iš tiesų,


kaip vynas prieš vandenį alkoholikui. Troškulys, kuris sukelia jam tikrą skausmą. Bet neatrodė,


kad jis vengtų to, kaip anksčiau buvo. Aš tik galėjau miglotai įsivaizduoti Herkulio pastangas


prieš šitą paprastą gestą.


Mane liūdino tai, kad jis turėjo taip stengtis. Aš guodžiau save, kad jau neilgai jam kelsiu


skausmą.


Išgirdau Čarlio artėjimą čionai. Jis mynė savo kojas taip, kad parodytų savo įprastinį


nepasitenkinimą mūsų svečiu. Edvardas staigiai atsimerkė, nuleido mūsų rankas, bet paliko jas


sukabintas.


- Labas vakaras, Čarli, - Edvardas kaip visada buvo nepriekaištingai mandagus, nors Čarlis to


nenusipelnė. Čarlis sukriuksėjo jam ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės atsistojo šalia. Jis manė,


kad tėviška priežiūra reikalinga pastaruoju metu.


- Aš atsinešiau kitą rinkinį prašymų. – pasakė man Edvardas, laikydamas prikimštą voką. Jis


nešiojo pašto ženklų ritinėlį kaip žiedą apie jo mažąjį pirštą.


Aš sudejavau. Kiek dar liko koledžų, į kuriuos jis dar neprivertė parašyti prašymų? Ir iš kur jis


randa tiek spragų. Jau buvo per vėlu šįmet.


Jis nusišypsojo lyg galėtų skaityti mano mintis – jos turėjo būti labai aiškios mano veide. – Dar


yra keli leistini paskutiniai terminai. Ir kelios vietos galinčios suteikti išimčių.


Aš galėjau įsivaizduoti tokių įšimčių motyvacijas. Žinoma įskaitant dolerių kiekį.


Edvardas nusijuokė iš mano reakcijos.


- Ar mes galime…? – Nuvilkdamas mane prie virtuvės stalo.


Čarlis supyko ir nusekė paskui. Nors jis sunkiai galėjo turėti priekaištų šio vakaro dienotvarkei.


Jis vargino mane priimti sprendimą dėl koledžo kiekvieną dieną.


Aš greitai nušveičiau stalą, kol Edvardas susikaupęs baugino formų krūva. Kai aš perdėjau


„Vėtrų kalną“ ant spintelės, Edvardas pakėlė vieną antakį. Aš žinau ką jis galvojo, bet Čarlis jį


pertraukė prieš tai, kai jis norėjo pakomentuoti.


- Kalbant apie koledžų prašymus, Edvardai. – Čarlis pasakė, jo tonas kaip niekada paniuręs – jis


vengė kreiptis tiesiai į Edvardą, bet kai tekdavo, tai pablogindavo jo ir taip blogą nuotaiką. – Bela


iš aš ką tik kalbėjom apie kitus metus. Ar tu nusprendei kur vyksi mokytis?


Edvardas nusišypsojo Čarliui, jo balsas buvo draugiškas. – Dar ne, aš gavau kelis patvirtintus


prašymus, bet vis dar svarstau dėl pasirinkimo.


- Kur tu buvai priimtas? – Čarlis spaudė.


- Sirakūzai… Harvardas… Dartmutas. Ir aš gavau priėmimą iš Pietryčių Aliaskos universiteto


šiandien. – Edvardas truputį pasuko veidą, kad galėtų man pamirksėti. Aš sutramdžiau


kikenimą.


- Harvardas?… Dartmutas? – Čarlis sumurmėjo, negalėdamas nuslėpti pagarbos. – Na, tai … tai


šis tas. Taip, bet Pietryčių Aliaskos universitetas… Ar tu tikrai manai, kad galėtum patekti į


tarpuniversitetinę sporto lygą? Na, aš manau, tavo tėvas norėtų…


- Karlailas visada sutiks su tuo, ką aš pasirinksiu. – Edvardas pasakė jam giedriai.


- Hmmm.


- Spėk kas, Edvardai? – paklausiau šviesiu balsu, beveik žaisdama.


- Kas Bela?


Aš mostelėjau į storą voką ant spintelės. – Aš gavau priėmimą iš Aliaskos universiteto.


- Sveikinu. – jis išsiviepė. – Koks atsitiktinumas.


Čarlio akys susiaurėjo ir įsižiūrėjo į priekį tarp mūsų dviejų. – Gerai, - sumurmėjo jis po minutės.


– Einu žiūrėti žaidimo, Bela. Pusė dešimtos.


- Hm, tėti. Atsimeni apie mūsų visai neseną diskusiją apie mano laisvę…?


Jis atsiduso. – Tiesa. Gerai. Pusė vienuolikos. Tu vis dar turi komendanto valandą mokyklos


dienomis.


- Belai daugiau nėra arešto? – paklausė Edvardas. Nors aš žinojau, kad jis visai nenustebintas,


negalėjau susekti nė vienos klaidingos pastabos staigiai sujaudintame jo balse.


- Su sąlyga. – Čarlis pataisė pro sukąstus dantis. – Ir kas tau iš to?


Aš pažvelgiau piktai į tėtį, bet jis to nematė.


- Tiesiog gera žinoti. – pasakė Edvardas. – Alisa trokšta apsipirkinėjimo parnerio, ir aš tikras,


kad Bela mielai pamatytų kelias miesto šviesas. – Jis šyptelėjo man.


Bet Čarlis suniurzgėjo. –Ne. – Ir jo veidas nusidažė purpuriniai.


- Tėti, kokios problemos?


Jis per pastangas prabilo per atgniaužtus dantis. – Nenoriu, kad tu važiuotum į Sietlą dabar.


- Ką?


- Juk sakiau tau apie istoriją laikraštyje – yra kažkokia grupuotė besilinksminanti Sietle, ir aš


noriu, kad tu to išvengtum, gerai?


Aš pavarčiau akis. – Tėti, didesnė galimybė, kad mane nutrenks žaibas, nei vieną dieną aš


Sietle…-


- Ne, viskas gerai, Čarli. – pertraukė mane Edvardas. – Aš neturėjau galvoje Sietlo. Galvojau apie


Portlendą, iš tikrųjų. Aš neleisčiau Belos į Sietlą taip pat. Žinoma ne.


Aš žiūrėjau į jį su nepasitikėjimu, bet jis jau turėjo Čarlio laikraštį ir įdėmiai skaitė pirmąjį


puslapį.


Jis tikriausiai bandė nuraminti mano tėvą. Mintis būti pavojuje net pačių baisiausių žmonių,


esant su Alisa ar Edvardu atrodė tikrai juokingai.


Tai suveikė. Čarlis pasižiūrėjo dar vieną sekundę ir tada patraukė pečiais. – Gerai, - jis sėlino link


svetainės, dabar truputį skubėdamas – turbūt nenorėjo praleisti kamuolio išmetimo.


Aš palaukiau, kol įsijungė televizorius, kad Čarlis negalėtų manęs girdėti.


- Ką… – aš pradėjau sakyti.


- Palauk. – Pasakė Edvardas nepakeldamas akių nuo laikraščio. Jo akys buvo sutelktos ant


puslapio, kai jis stumptelėjo pirmą pranešimą link manęs ant stalo. – Aš manau, tu gali


panaudoti pakartotinai savo aprašymą šitam. Tie patys klausimai.


Čarlis turbūt dar klausėsi. Aš atsidusau ir pradėjau pildyti pasikartojančią informaciją: vardą,


adresą, socialinį… po kelių minučių aš pažvelgiau aukštyn, bet Edvardas dabar žiūrėjo svajingai


pro langą. Kai aš nuleidau galvą žemyn vėl prie darbo, aš pirmą kartą atkreipiau dėmesį į


mokyklos pavadinimą.


Aš sušnirpščiau ir nusviedžiau popierius į šalį.


- Bela?


- Būk rimtas, Edvardai. Dartmutas?


Edvardas pakėlė numestą prašymą ir švelniai padėjo jį prieš mane. –Aš manau tau patiks Niu


Hampšyras. – pasakė jis. – Ten yra visa naktinių kursų sudėtis man, ir miškai yra patogiai


išdėstyti godiems medžiotojams. Gausu laukinių gyvūnų. Jis nusišypsojo tokia šypsena, jog


žinojo, kad jai negalėsiu atsilaikyti.


Giliai įkvėpiau pro nosį.


- Lyg aš galėčiau ten papulti be milžiniško kyšio. Ar tai buvo paskolos dalis? Ach! Kodėl mes


diskutuojam apie tai vėl?


- Gal galėtum tik užpildyti prašymą, prašau Bela. Neskaudės, jei tik paprašysi.


Mano žandikaulis tapo lankstus. – Žinai ką. Aš nemanau, kad pildysiu.


Aš siekiau lapų, planuodama juos suglamžyti į atitinkamą formą, kad galėčiau išmesti į šiukslių


dėžę, bet jų nebebuvo. Kurį laiką žiūrėjau į tuščią stalą, vėliau į Edvardą. Jis neparodė, kad


sujudėjo, bet prašymai tikriausiai buvo užkišti už jo švarko.


- Ką tu darai? – pasiteiravau.


- Aš rašau tavo vardą geriau nei tu pati. Tu jau parašei aprašymą.


- Tu eini neteisingu keliu, juk žinai. – Aš sušnabždėjau, nebūdama tikra, kad Čarlis visiškai


pasinėrė į žaidimą. – Man tikrai nereikia kreiptis niekur kitur. Aš buvau priimta į Aliaską. Aš


beveik galiu susimokėti už pirmo semestro mokslus. Tai geriausias alibi nei bet kuris kitas. Nėra


reikalo švaistyti krūvos pinigų, nesvarbu kas tai būtų.


Panikuojantis žvilgnis suspaudė jo veidą. – Bela…


- Nepradėk. Aš sutinku, kad man reikia iškeliauti kuo toliau nuo Čarlio jo labui, ir mes abu


žinome, kad aš niekur nesimokysiu kitą rudenį. Nebūsiu niekur arti žmonių.


Mano žinios apie pirmuosius metus būnant vampyre buvo paviršutiniškos. Edvardas niekada


nesileido į detales – tai nebuvo jo mėgstamiausia tema – bet aš žinojau, kad tai nebus gražu.


Savęs kontroliavimas buvo akivaizdžiai išugdomas menas. Bet kas kitas nei laiškai mokykloms


buvo svarbesni klausimai.


- Aš galvojau, kad laikas galutinai nesuspręstas. – Edvardas priminė man švelniai. – Tu turėtum


pasimėgauti vienu ar du semestrais koledže. Yra tiek daug žmogiškos patirties, kurios tu dar


nepatyrei.


- Patirsiu tai po visko.


- Tai nebus žmogiška patirtis po visko. Tu neturėsi kitos žmogiškumo galimybės, Bela.


Aš atsidusau. – Turėtum būti atsakingesnis dėl laiko Edvardai. Per pavojinga taip žaisti.


- Dar nėra pavojaus. – jis primygtinai laikėsi.


Aš pažiūrėjau į jį. Nėra pavojaus. Žinoma. Aš tik pažinojau sadistę vampyrę, kuri bandė atkeršyti


už savo draugužio mirtį nužudydama mane, greičiausiai lėtais ir kankinančiais metodais. Kam


rūpėjo Viktorija? Ir, o taip, Volturiai – kilminga vampyrų šeima su jų maža karių vampyrų


armija, kurie reikalavo, kad mano širdis nustotų plakti vienu ar kitu atveju, nes žmonėms


negalima žinoti, kad jie egzistuoja. Teisingai. Nėra reikalo panikuoti.


Net su Alisos gebėjimu matyti ateitį – Edvardas pasitikėjo jos kraupiomis, kruopščiomis ateities


vizijomis, suteikiant mums išankstinį įspėjimą – buvo nesveika tuo pasitikėti.


Beto aš jau laimėjau šitą diskusiją. Mano transformavimo data buvo paskirta, labai greitai po


mokyklos baigimo, praėjus kelioms savaitėms.


Aštrus nerimo krestelėjimas pradūrė mano skrandį, kiek nedaug laiko liko. Be abejo šitas


pasikeitimas buvo būtinas ir raktas to, ko aš norėjau, nei bet ko kito šiame pasaulyje, susiėjo į


krūvą, bet buvo sunku suvokti apie Čarlį sėdintį kitame kambary, besimėgaujantis žaidimu, kaip


bet kurį kitą vakarą. Ir mano mama, Renė, toli saulėtoje Floridoje, vis maldaujanti praleisti


vasarą paplūdimyje su ja ir jos nauju vyru. Ir Džeikobas, kuris skirtingai nuo mano tėvų žinojo


tiksliai kas nutiks, kai aš iškeliausiu į tolimąją mokyklą. Ir net jei mano tėvams kils itarimas po


ilgo laiko, net jei aš galėsiu atremti vizitus pasiteisindama kelionėmis, ar studijų sunkenybe, ar


liga, Džeikobas visada žinos tiesą.


Kurį laiko tarpą, mintis apie Džeikobo neabejotiną pasibraurėjimą sukėlė kitą skausmą.


-Bela. – Edvardas sumurmėjo, jo veidas susisuko, kai jis pastebėjo nerimą manyje. - Nėra


priežasties skubėti. Aš neleisiu niekam tavęs nuskriausti. Gali turėti tiek laiko, kiek nori.


- Aš noriu skubėti. – aš sušnibždėjau, nusišypsodama silpnai, norėdama paversti tai juoku.- Aš


noriu būti montre taip pat.


Jis sukando dantis ir pro juos kalbėjo. – Tu neturi nė menkiausio supratimo, ką tu šneki. – staiga


jis numetė drėgną laikraštį ant stalo prieš mus. Jo pirštas dūrė į antraštę pirmam pu

Rodyk draugams

Uztemimas lietuviskai


PRATARMĖ


VISI MŪSŲ BANDYMAI IŠSISUKTI BUVO BERGŽDI.


Suledėjusia širdimi, aš stebėjau, kaip jis ruošėsi mane ginti. Jo įsitempusi laikysena neišdavė nė


užuominos abejonės, nors jie mus viršijo skaičiumi. Aš žinojau, kad pagalbos mes galim


nesitikėti - šiuo metu jo šeima kovojo už savo gyvybes, kaip ir jis dėl mūsų.


Ar aš kada sužinosiu kitos kovos rezultatus? Ar sužinosiu kas nugalėtojai, kas pralaimėtojai? Ar


aš gyvensiu pakankamai ilgai, kad tai sužinočiau?


Tačiau šansai neatrodė tokie geri.


Juodos, laukinės akys troško mano mirties, laukiančios tos akimirkos, kada mano gynėjas


nukreips dėmesį. Tą akimirką aš tikrai mirsiu.


Kažkur toli, labai toli šaltame miške sukaukė vilkas.


Stephenie Meyer

Rodyk draugams