BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2 skyrius


2. IŠSISUKINĖJIMAS


AŠ PASIJUTAU KEISTAI ŽVALIAI, KAI ĖJAU IŠ ISPANŲ link valgyklos, ir tai nebuvo todėl, kad


ėjau susikibus rankomis su pačiu nuostabiausiu asmeniu planetoje, nors tai buvo neabejotinai


dalis ir to.


Gal tai buvo todėl, kad mano bausmė buvo atšaukta ir aš buvau laisva moteris vėl.


O gal nieko nebuvo su manimi atsitikę ypatingo. Gal tai buvo laisvės atmosfera, kuri buvo


apgaubusi ištisą teritoriją. Mokslo metai jau baigėsi ir vyresnėm klasėm ypač, jautėsi jaudulys


ore.


Laisvė buvo taip arti, ji buvo apčiuopiama, paragaujama. To ženklai buvo visur. Plakatai užpildę


visą valgyklą, ir šiukšlių dėžės, apgaubtos spalvingais sijonais nuo pasklidusių lapelių,


priminimai pirkti klasės albumus, klasės žiedus, ir skelbimai; paskutiniai dienai užsisakyti


mantijas, kepures ir kutus, neoninės šviesos skelbė apie - jaunesnių rengiamą; grėsmingą,


rausvai spindintį skelbimą šių metų šokiams. Didieji šokiai buvo šitą savaitgalį, bet aš išgavau iš


Edvardo šarvuotą pažadą, kad aš nebūsiu priversta to daryti vėl. Be to, aš jau turėjau šitos


žmogiškos patirties.


Ne, tai bus mano asmeninė laisvė, kuri nušvietė mane šiandien. Mokyklos baigimas neteikė man


tiek džiaugsmo kaip kitiems mokiniams. Aš nerviškai jausdavau pykinimą, kada apie tai


galvodavau. Aš stengiausi apie tai negalvoti.


Bet buvo sunku pabėgti nuo visur pasklidusios temos apie baigimą.


- Ar jau išsiuntei savo kvietimus? – paklausė Andžela, kai mes su Edvardu atsisėdome prie stalo.


Ji savo šviesiai rudus plaukus buvo susirišusi kaip visada į arklio uodegą, ir matėsi šiek tiek


pašėlusio žvilgsnio jos akyse.


Alisa ir Benas jau irgi buvo atėję taip pat, atsisėdę Andželai iš šonų. Benas buvo įnikęs į komiksų


knygelę, jo akiniai slydo žemyn jo siaura nosimi. Alisa atidžiai nužiūrinėjo mano nuobodžius


džinsus ir mano marškinėlius, tokiu žvilgsniu, kad pasijutau nepatogiai. Turbūt planavo kitą


makiažą. Aš atsidusau. Mano abejingas nusistatymas mados atžvilgiu, jai buvo nuolatinis dyglys.


Jei jai leisčiau, tai ji rengtų mane kiekvieną dieną – turbūt kelis kartus per dieną – lyg kokią per


didelio dydžio trimatę popierinę lėlę.


- Ne. – aš atsakiau Andželai. – Iš tikrųjų nėra jokio reikalo. Renė žino, kad baigiu mokyklą. O kas


daugiau?


- O kaip tu, Alisa?


Alisa nusišypsojo. – Viskas padaryta.


- Tai tau gerai. – Atsiduso Andžela. – Mano mama turi tūkstantį pusbrolių ir pusseserių, ir ji


tikisi, kad aš visiems parašysiu. Man nukris riešas. Aš negaliu to daugiau atidėlioti, ir jau dabar


bijau.


- Aš tau padėsiu. – aš pasisiūliau. – Jei tu neturi nieko prieš mano baisingą rašyseną.


Čarliui tai patiktų. Akies šonu pamačiau Edvardo šypseną. Jam tai turėtų irgi patikti – teikianti


daug pasitenkinimo Čarlio sąlyga man, neįskaitant vilkolakių.


- Andžela pažiūrėjo pajutusį palengvėjimą. – O, kaip miela. Aš ateisiu pas tave kada tu nori.


- Iš tikrųjų, tai verčiau aš pas tave ateisiu – jei tu nieko prieš. Man bloga nuo manųjų. Čarlis


vakar mane atrakino. – aš išsivėpiau, kai pranešiau geras naujienas.


- Tikrai? – švelnus susijaudinimas nušvito jos visada švelniai rudose akyse. – Aš maniau, tu sakei


tai ilgam.


- Aš labiau nustebinta nei tu. Aš buvau tikra, kad galiausiai aš turėsiu baigti vidurinę, kol jis leis


man būt laisvai.


- Na, tai puiku, Bela. Mes turime eiti kur nors tai atšvęsti.


- Tu net neįsivaizduoji kaip tai gerai skamba.


- Ką mes galėtume nuveikti? – Alisa susimąstė, jos veidas nušvito nuo galimybių. Alisos idėjos


buvo dažniausiai man per daug grandiozinės, ir aš galėjau tai matyti jos akyse dabar tai - …


- Kad ir ką tu sumąstei, Alisa, aš abejoju, kad esu tiek laisva.


- Laisva yra laisva, tiesa? – Ji atkakliai laikėsi.


- Aš esu tikra, kad aš vis dar turiu tam tikras sienas – Jungtinių Valstijų kontinentines


pavyzdžiui.


Andžela ir Benas nusijuokė, bet Alisa atrodė rimtai nusivylusi.


- Tai ką darysime šiąnakt? – Ji vis nepasidavė.


- Nieko. Žiūrėk, leiskime praeiti kelioms dienoms, kad įsitikintume, kad jis nejuokavo. Be to,


dabar šiokiadienis bet kokiu atveju.


- Tada atšvęsime šitą savaitgalį. – Alisos entuziazmo buvo neįmanoma nuslopinti.


- Žinoma, - Pasakiau, tikėdamasi ją nuraminti. Aš žinojau, kad nedarysiu nieko per daug


nežinomo, būtų geriau viską daryti lėčiau dėl Čarlio. Aš nustebau, kai supratau, kad mano laisvės


tema po akimirkos nebebuvo tokią keliantį pasitenkinimą. Kol jie diskutavo apie dalykus,


kuriuos veiks Port Andžele, o gal Hokviame, aš pradėjau jausti susierzinimą.


Neužtruko ilgai, kol supratau iš kur kyla mano nerimas.


Nuo tada, kai aš miške už mano namų pasakiau sudie Džeikobui Blekui, aš buvau persekiojama


nuolatinio ir nejaukaus protinio paveikslo kišimosi. Jis pykštelėdavo į mano mintis reguliariai


kaip koks erzinantis žadintuvas užstatytas skambėti kas pusę valandos, užpildytas sugniuždyto iš


skausmo Džeikobo veido vaizdiniu. Tai buvo paskutinis jo prisiminimas, kokį atsiminiau.


Kai keliantis nerimą vaizdinys vėl smogė, aš žinojau tiksliai, kodėl aš esu nepatenkinta savo


laisve – todėl, kad ji buvo nepilna.


Žinoma, aš buvau laisva eiti kur noriu – išskyrus La Pušą, pamatyti, ką noriu – išskyrus


Džeikobą. Aš piktai pažiūrėjau į stalą.


- Alisa? Alisa?


Andželos balsas truktelėjo mane iš mano susimąstymų. Ji mojavo ranka priešais sunerimusį,


ryškų Alisos veidą į priekį ir atgal. Alisos išraiška buvo tai, ką aš supratau – išraiška, kuri siuntė


automatinį panikos šoką per mano kūną. Tuščias jos akių žvilgsnis man pasakė, kad ji matė, kai


ką skirtingo nei kasdieninę pusryčių sceną, o kažką to, ko gabaliukas kaip tikras buvo jo kelyje.


Kažkas, kas artėjo, kas dar tik turėjo įvykti. Aš jutau veide kraujo tekėjimą.


Tada Edvardas nusijuokė, labai naturaliai, atpalaiduojančiu balsu. Andžela ir Benas pažiūrėjo


link jo, bet mano žvilgsnis vis dar buvo sukaustytas į Alisą. Ji staiga pašoko, lyg kažkas būtų


sukrutinęs stalą po ja.


- Ar jau pogulio metas, Alisa? – pasišaipė Edvardas.


Alisa vėl tapo savimi. – Atsiprašau, manau tik svajojau.


- Svajojimas yra geriau nei dar dvi valandos mokykloje. – Pasakė Benas.


Alisa atsilošė atgal ir pokalbyje dalyvavo gyviau nei prieš tai – net truputį per daug. Bet


pastebėjau jos žvilgnį prikaustytą prie Edvardo, tik akimirką, ir tada ji vėl atsisuko į Andželą, kol


kas galėjo pamatyti. Edvardas buvo tylus, neatsargiai žaidė su mano plaukų sruoga.


Laukiau nekantriai galėdama paklausti Edvardo, ką Alisa matė savo vizijose, bet per visą popietę


nebuvo nei akimirkos, kada mes būtume būvę tik dviese.


Man tai buvo keista, beveik sąmoningai apgalvota. Po priešpiečių Edvardas žingsniavo kartu


neskubėdamas su Benu, kalbėdamas apie kažkokius uždavinius, kuriuos aš žinojau jis jau


padarė. Ir vis atsirasdavo dar kas nors prieš pamokas, nors dažniausiai turėdavom kelias


minutes sau. Kai galiausiai suskambėjo paskutinis skambutis, Edvardas pradėjo kalbėti su Maiku


Niutonu einanat į automobilių aikštelę. Aš sekiau iš paskos, leisdama Edvardui mane vilkti.


Aš klausiausi sutrikusi, kol Maikas atsakinėjo į paprastai malonius Edvardo klausimus. Atrodė,


kad Maikas turi kažkokių problemų su automobiliiu.


- … bet aš ką tik pakeičiau bateriją. – pasakė Maikas. Jo akys žiūrėjo į priekį, tada į Edvardą


atsargiai. Suglumintas, kaip ir aš.


- Gal tai kabelis. – pasiūlė Edvardas.


- Gal. Aš nelabai išmanau apie automobilius. – Pripažino Maikas. – Man reikia, kad kas nors ją


apžiūrėtų. Bet aš neįstengiu jos nuvilkti iki Daulingo.


Aš pravėriau burną pasiūlyti savo mechaniką, ir vėl užsičiaupiau. Mano mechanikas buvo


užimtas šiomis dienomis, nes bėgiojo kaip milžiniškas vilkas.


- Na, aš kai ką išmanau - galėčiau pažiūrėti, jei nori. – Pasiūlė Edvardas. – Tik leisk man


pametėti Alisą ir Belą namo.


Maikas ir aš kartu žiūrėjome į jį atvertomis burnomis.


- Hmmm… Ačiū. – sumurmėjo Maikas, kai atsigavo. – Bet man reikia į darbą. Gal kada kitą


kartą.


- Žinoma.


- Tai susimatysim. – Maikas įšoko į savo mašiną, mojuodamas su nepasitikėjimu.


Be Edvardo Volvo su Alisa jau viduje buvo likę tik dar 2 autobmobiliai.


- Dėl ko visa tai buvo? – sumurmėjau, kai Edvardas atidarė man keleivio dureles.


- Tiesiog buvau mandagus. – atsakė Edvardas.


Tada Alisa veptelėjo greitai.


- Tu tikrai nesi geras mechanikas, Edvardai. Gal reikia, Kad Rozali pirma apžiūrėtų, tik tam, kad


gerai atrodytum, jei Maikas sutiks priimti tavo pagalbą? Ne dėl to, kad būtų smagu pamatyti jo


veidą, kai Rozali pasirodys padėti. Bet nuo tada, kai Rozali turėtų lankyti universitetą kitoje


šalies dalyje, nemanau, kad tai geras sumanymas. Blogai. Ji viduje su geru Itališku tiuningu, ko


tu neperprasi. Ir kalbant apie Italiją ir sportinį automobilį, kurį ten pavogiau, tu man dar


skolingas geltoną Poršė. Nesuprantu, kodėl turiu laukti Kalėdų…


Nustojau klausytis po minutės, leidžiant jos balsui tapti zvimbimu kažkur fone, aš sėdėjau su


tvirta nuotaika.


Man atrodė, kad Edvardas stengiasi išvengti mano klausimų. Puiku. Jis turės būt su manini


vienu du greitu laiku. Tai tik laiko klausimas.


Atrodo, Edvardas tai irgi suprato. Jis paleido Alisa prie įvažiavimo pas Kalenus kaip visada, nors


aš tikėjausi, kad jis ją priveš prie durų ir palydės į vidų.


Kai ji išlipo, Alisa metė aštrų žvilgsnį į jo veidą. Edvardas atrodė visiškai ramiai.


- Susimatysim. - pasakė jis, ir kaip niekad lengvai, palinksėjo.


Alisa dingo medžiuose.


Jis buvo tylus, kai apsuko automobilį ir grįžo atgal į Forksą. Aš laukiau, norėdama, kad jis galėtų


atsiverti. Bet jis negalėjo ir tai vertė mane įsitempti. Ką Alisa matė šiandien per priešpiečius?


Kažką, ko jis nenorėjo man pasakyti, aš stengiausi sugalvoti priežastį, kodėl jis laikytų paslaptį.


Gal man reiktų pasiruošti, prieš man klausiant. Aš nenorėjau mirtinai išsigąsti, kad jis manytų,


jog aš negaliu po pakelti, kad ir kas tai būtų.


Taigi mes važiavome tylėdami, kol pasiekėme Čarlio namus.


- Lengvi namų darbai laukia šįvakar. – jis pakomentavo.


- Mmmm. – aš pritariau.


- Ar tu manai, man leidžiama į vidų vėl?


- Čarlio neištinka priepuolis, kai tu parveži mane namo.


Bet aš žinojau, kad Čarlis pasius greitai, kai tik ras Edvardą, kai grįš namo. Gal man reiktų


paruošti, ką nors super specialaus vakarienei.


Viduje, aš užlipau laiptais ir Edvardas mane sekė. Jis išsidrėbė ant mano lovos, įdėmiai


žiūrėdamas pro langą, akivaizdžiai matydamas mano susierzinimą.


Padėjau savo kuprinę ir įjungiau kompiuterį. Buvo neatsakytų laiškų mano susirūpinusiai


mamai, ir ji supanikuodavo, kai tai per daug užsitęsdavo. Pabarbenau savo pirštais, kol laukiau


kol mano aptriušęs kompiuteris dūsaudamas atsibudo, jie trakštelėjo ant stalo nerimastingai.


Ir tada jo pirštai atsidūrė ant mano, laikė juos.


- Ar šiandien mes truputį nerimstantys? - jis sumurmėjo.


Aš pažiūrėjau viršun, tikėdamasi pasakyti kandžią repliką, bet jo veidas buvo arčiau nei aš


tikėjausi. Jo auksinės akys ruseno, tik colį nuo manęs, ir jo šaltas kvėpavimas buvo prieš mano


atvertas lūpas. Galėjau skanauti jo kvapą savo liežuviu.


Negalėjau atsiminti sąmojingo atsakymo, kurį buvau sugalvojus. Negalėjau atsiminti net savo


vardo.


Jis nedavė progos man atsigauti.


Jei būtų mano valia, didžiąją dalį savo laiko praleisčiau bučiuodama Edvardą. Nebuvo nieko


šiame gyvenimą ką galėčiau sulyginti jo šaltų lūpų jausmui, marmuro kietumo, bet visada tokių


švelnių, judančių su manosiomis.


Nedažnai galėjau pasinaudoti savo valią.


Taigi, mane nustebino, kai jo pirštai susipynė mano plaukuose, išlaikydami mano veidą prie jo.


Mano rankos surakino jo kaklą, ir aš norėjau būti stipresnė - stipresnė išlaikyti jį čia kaip kalinį.


Viena ranka slydo žemyn mano nugara, prispausdama mane tvirčiau prie jos kietos krūtinės. Net


pro jo megztinį, jo odą priversdavo mane drebėti – tai buvo malonumo drebulys, laimės, bet jo


rankos pradėjo atsileisti į atsaką.


Aš žinojau, kad aš turiu apie tris sekundes, kol jis atsidus ir mikliai atitrauks mane šalin,


sakydamas kažką panašaus į kaip mes rizikuojame mano gyvenimu per vieną popietę. Darydama


ką galėdama daugiausiai, paskutinę sekundę, aš prispaudžiau save arčiau, susiformuodama į jo


kūno formos, mano liežuvio galiukas perbraukė jo apatinės lūpos vingį; jos buvo nepriekaištingai


lygios, lyg būtų nupoliruotos, ir skonis -


Jis atitraukė mano veidą nuo jo, sulaužydamas lengvai mano apkabinimą – jis turbūt nė


nesuprato, kad aš naudojau visą savo jėgą.


Jis vienąkart sukikeno, žemu, kimiu balsu. Jo akys buvo šviesios, su sujaudinimu, kurį jis griežtai


tramdė.


- Oi, Bela. – jis atsiduso.


- Gal turėčiau pasakyti, kad gailiuosi, bet aš nesigailiu.


- Ir aš turėčiau jausti apgailestavimą, kad tu nesigaili, bet nejaučiu. Gal geriau eisiu atsisėsti ant


lovos.


Aš iškvėpiau truputį svaiginamai. – Na, jei tu manai, kad to reikia …


Jis kreivai nusišypsojo ir atraizgė save.


Papurčiau savo galvą kelis kartus, bandydama ją pravalyti, ir atsisukau į kompiuterį. Viskas buvo


sušilę ir duzgė dabar. Na ne tiek dūzgė, kiek sunkiai dūsavo.


- Pasakyk Renei, kad sakau labas.


- Aišku.


Peržvelginėjau Renės el. laišką. Kraipiau savo galvą tai į vieną tai į kitą pusę, dėl dalykų, kuriuos


jinai padarė. Tai buvo smagu ir keliantis šiurpą, lyg pirmą kartą tai skaityčiau. Tai buvo taip


panašu į mano mamą, užmiršti kaip ji bijojo aukščio kol ji pagaliau iššoko su parašiutu ir nėrė į


vandenį. Aš pasijutau šiek tie suerzinta, kad Filas, jos vyras jau beveik du metai, jai tai leidžia. Aš


geriau ja pasirūpinčiau. Aš geriau ją pažinojau.


Tu turi jiems leisti eiti jų pačių keliu, galų gale, priminiau sau. Tu turi jiems leisti gyventi jų pačių


gyvenimą…


Aš praleidau didžiąją dalį savo gyvenimo besirūpindama Rene kantriai stengdamasi atkalbėti ją


nuo labiausiai pakvaišusių jos planų, geraširdiškai palaikanti tuos, nuo kurių jos negalėdavau


atkalbėti. Aš visada buvau atlaidi savo mamai, visada besišypsanti jai, gal net per daug globėjiška


jai. Aš mačiau jos klaidų gausybės ragą ir pati sau nusijuokiau. Lengvabūdė Renė.


Aš labai skyriausi nuo savo mamos. Kažkokia susimąsčiusi ir apdairi. Atsakinga, suaugusi. Štai


kaip aš mačiau save. Tai buvo asmuo, kurį aš pažinojau.


Kraujui vis dar daužantis mano galvoje nuo Edvardo bučinio, negalėjau negalvoti apie savo


mamos pačias optimistiškiausias klaidas. Paika ir romantiška, santuoka iškart po vidurinės


baigimo, su vos pažįstamu vyru, po metų manęs pagaminimas. Ji visada prisiekinėjo, kad ji


niekada nesigailėjo, kad aš buvau didžiausia dovana, kokią tik ji yra gavusi. Ir vis gi, ji vis


kaldavo ir kaldavo man į galvą, kad – protingi žmonės tuokiasi rimtai. Subrendę žmonės, įstoja į


koledžą, susikuria karjerą, ir tik tada pasineria į rimtus santykius. Ji visada žinojo, kad aš


nebūsiu negalvojanti, paika ir provinciali kaip ji buvo…


Aš sugriežiau savo dantimis, kai stengiausi atsakyti į laišką.


Tada aš pataikiau ant išskirtos eilutės, ir suvokiau kodėl taip ilgai jai neatsakaiu.


Tu nieko nepasakoji apie Džeikobą ilgą laiką, ji rašė. Ką jis daro šiomis dienomis.


Čarlis buvo užsiminęs jai, buvau tuo tikra.


Aš atsidusau ir greitai surinkau tekstą, paslėpdama atsakymą į jos klausimą tarp dviejų mažiau


jautrių pastraipų.


Džeikobui viskas gerai aš manau. Seniai jo nemačiau; jis praleidžia labai daug laiko su savo


draugais iš gaujos La Puše šiomis dienomis.


Kreivai besišypsodama sau, pridėjau Edvardo sveikinimą ir paspaudžiau „siųsti“


Nesupratau, kad Edvardas stovėjo tyliai man už nugaros, iki tol kol išjungiau kompiuterį ir


atsitraukiau nuo stalo. Aš jau buvau bepradendanti bartis, kad jis skaito per mano petį, kol


supratau, kad jis nekreipia jokio dėmesio į mane. Jis tyrinėjo juodą plokščią dėžę, su kreivai


kyšančiais laidais iš jos, dėžė neatrodė sveika, kad ir kas tai būtų. Aš atpažinau automobilio


stereo aparatūrą, kurią Emetas, Rozali ir Džasperas padovanojo man per praeitą gimtadienį. Aš


buvau užmiršusi dovanas, besislepiančias po augančia dulkių krūva ant mano spintos.


- Ką tu jam padarei?- jis paklausė su siaubingu smūgiu jo balse.


- Jis niekaip nesileido išimamas iš prietaisų skydo.


- Taigi, tu pamanei, kad reikia jį nukankinti?


- Tu žinai kaip man sekasi su įrankiais. Nebuvo jokio skausmo sukelto tyčia.


Jis papurtė savo galvą, jo veidas pasidengė dirbtina tragedijos kauke. – Tu jį nužudei.


Aš gūžtelėjau pečiais. – Na, gerai.


- Tai juos įskaudintų, jei jie tai pamatytų. – pasakė jis. – Aš manau, gerai, kad tu turėjai namų


areštą. Turėsiu nupirkti kitą, kol jie nepastebėjo.


- Ačiū, bet man nereikia įmantrios stereo aparatūros.


- Tai ne dėl tavęs, kad aš jį noriu pataisyti.


Aš atsidusau.


- Tu nepasinaudojai daug gerų dovanų nuo praeito gimtadienio. – jis pasakė, su nepatenkintu


balsu. Staiga, jis jau pats sau mėgavosi standžiu stačiakampiu popierėliu.


Aš neatsakiau, dėl baimės mano balsas būtų drebėjęs. Mano pražūtingas aštuonioliktasis


gimtadienis – su visais sukeltais padariniais - nebuvo tai, ką aš stengiausi prisiminti, ir aš


nustebau, kad jis tai priminė. Jis buvo dar jautresnis dėl to nei aš.


- Ar tu supranti, kad šitie greit baigs galioti? – jis atsakė, ištiesdamas popieriaus lapą į mane. Tai


buvo kita dovana – lėktuvo bilietai, kuriuos man padovanojo Esmė ir Karlailas, kad galėčiau


aplankyti Renę Floridoje.


Giliai įkvėpiau, ir atsakiau plokščiu balsu. – Aš buvau apie juos visiškai užmiršus, iš tiesų.


Jo išraiška buvo atsargiai šviesi ir teigiama. Nebuvo jokių gylių emocijų pėdsakų, kai jis tęsė


toliau. – Na, mes dar turime truputį laiko. Tu buvai išlaisvinta… ir mes neturime jokių planų


šiam savaitgaliui, jei tu atsisakai eiti į šokius su manimi. - jis išsiviepė. – Kodėl neatšvęsti tavo


laisvės šitaip?


Aš aiktelėjau. – Vykstant į Floridą?


- Tu minėjai kažką, jog Jungtinių valstijų sienos nenusižengia įstatymui.


Vėpsojau į jį, įtariai, bandydama suprasti iš kur visa tai atėjo.


- Na? – jis paklausė. – Ar mes vyksime aplankyti Renės ar ne?


- Čarlis to niekada neleistų.


- Čarlis negali tau neleisti pasimatyti su tavo motina. Ji vis dar yra pagrindinė tavo globėja.


- Niekas manęs negloboja. Aš suaugusi.


Jis nušvito spindinčia šypsena. – Būtent.


Aš persvarščiau viską dar minutę, kol sprendžiau, ar tai verta kovos. Čarlis būtų įsiutęs – ne dėl


to, kad vykčiau pasimatyti su Rene, bet kad Edvardas vyktų su manimi. Čarlis su manimi


nesikalbėtų mėnesius, ir aš vėl būčiau įkalinta turbūt vėl. Būvo tiesiog protinga, to neiškelti. Gal


po kelių savaičių, kaip mokyklos baigimo malonė ar kažkas panašaus.


Bet minčiai, kad pamatyčiau savo mamą dabar, o ne po kelių savaičių, buvo sunku atsispirti. Jau


praėjo tiek daug laiko, kai mačiau Renę. Ir dar seniau, kai mačiau ją maloniomis aplinkybėmis.


Paskutinį kartą, kai ją mačiau Fynikse, aš praleidau visą laiką gulėdama lovoje. Paskutinį kartą,


kai ji buvo čia, aš buvau daugiau mažiau kataloniška. Ne geriausi prisiminimai, kurie jai liko.


Ir gal, jei ji pamatytų, kokią aš laiminga su Edvardu, įtikintų Čarlį atsileisti.


Edvardas atidžiai apžiūrinėjo mano veidą, kol aš galvojau.


Aš atsidusau. – Ne šį savaitgalį.


-Kodėl ne?


- Nenoriu pyktis su Čarliu. Ne taip greitai, kai jis man atleido.


Jis pakėlė abu savo antakius. – Manau šis savaitgalis tinka puikiai. – Jis sumurmėjo.


Papurčiau galvą. – Kitąkart.


- Žinai, tu nesi vienintelė, kuri yra įkalinta šiuose namuose. – Jis piktai pažiūrėjo į mane.


Įtarimas sugįžo. Toks elgesys nepriminė jo. Jis visada buvo nepaprastai nesavanaudiškas. Aš


žinojau, kad tai darė mane lepia.


- Tu gali vykti, kur tik nori. – Aš paaiškinau.


- Išorinis pasaulis man neįdomus be tavęs.


Aš pavarčiau savo akis.


- Aš rimtai. – Pasakė jis.


- Pradėkime po išorinį pasaulį keliauti lėtai, gerai? Pavyzdžiui, galėtume pradėti pasižiūrėdami


filmą Port Andžele…


Jis sudejavo. – Nieko tokio. Pasikalbėsime apie tai vėliau.


- Nebeliko apie ką šnekėti.


Jis gužtelėjo pečiais.


- Gerai, pakalbėkime kita tema. – Aš pasakiau. Jau buvau bebaigianti užmiršti visus savo


nerimus šią popietę – ar tai buvo jo tikslas? – Ką Alisa matė šiandien per pusryčius?


Mano akys buvo sukaustytos ant jo, kai aš kalbėjau, bandant įvertinti jo reakciją.


Jo išraiška buvo rami; buvo tik lengvas sustingimas jo topazinėse akyse. – Ji matė Džasperą


kažkokioje keistoje vietoje, kažkur pietvakariuose, ji mano, arti jo ankstesnės… šeimos. Bet jis


neturi jokio suprantamo tikslo grįžti atgal. – Jis atsiduso. – Tai verčia ją jaudintis.


Tai nebuvo nė kiek arti to, ko aš tikėjausi. Žinoma, galėjau jausti, kad Alisa stebi Džaspetro ateitį.


Jis buvo jos sielos draugas, jos tikroji kita pusė, nors jų draugystė ir nebuvo tokia akį rėžianti


kaip Rozali ir Emeto. – Kodėl nepasakei man to ankščiau?


- Nemaniau, kad tu pastebėjai. – pasakė jis. – Be to, čia nėra kažkas labai svarbaus bet kokiu


atveju.


Mano vaizduotė buvo per daug laki. Aš sugadinau normalią popietę, manydama, kad Edvardas


išsisukinėja ir laiko paslaptis nuo manęs. Man reikėjo terapijos.


Nulipome žemyn pradėti dirbti su namų darbais, tik dėl atsargumo, jei Čarlis grįžtų per anksti.


Edvardas baigė per kelias minutes. Aš sunkiai dirbau su skaičiavimais, kol pastebėjau, kad laikas


gaminti vakarienę Čarliui. Edvardas man padėjo, dažnai nutaisydamas miną dėl žalių


ingredientų – žmonių maistas buvo švelniai tariant šlykstus jam. Paruošiau troškinį iš senelės


Svan receptų, nes buvau dar neprityrusi. Tai nebuvo mano mėgstamiausias, bet Čarliui tai


patiks.


Čarlis atrodė esantis geresnės nuotaikos, kai grįžo namo. Jis netgi nerodė šiurkštumo Edvardui.


Edvardas atsiprašė nuo valgymo su mumis kaip paprastai. Vakarinių žinių garsas praslinko iš


kito kambario, bet aš abejojau ar jis jas tikrai žiūri.


Po nenoromis įveiktos trečios porcijos, Čarlis užmetė savo koją ant kitos kėdės ir susidėjo rankas


ant išsipūtusio pilvo su pasitenkinimu.


- Tai buvo puiku, Bele.


- Džiaugiuosi, kad tau patiko. Kaip darbe? – Jis valgė su tokiu susitelkimu, kad nebuvo jokios


progos man jo pakalbinti.


- Lėtokai. Na, iš tiesų mirtinai lėtai. Markas ir aš žaidėme kortomis gerą dalį popietės. – Pasakė


išsiviepdamas. – aš laimėjau, devyniolika prieš septynis. Dar kalbėjau su Biliu šiek tiek.


Stengiaus išlaikyti savo išraišką vienodą. – Ir kaip jis?


- Gerai, gerai. Sąnariai sukelia jam šiokių tokių problemų.


- Oi. Tai blogai.


- Jo. Jis kvietė mus aplankyti jį šitą savaitgalį. Jis nori pasikviesti Klyrvaterius ir Ulėjus taip pat.


- Ką? – buvo mano genialiausias atsakymas. Bet ką aš galėčiau pasakyti?Aš žinojau, kad man


neleidžiama į vilkolakių vakarėlį, net su tėviška priežiūra. Aš nustebčiau, jei Edvardas turėtų


kokių problemų dėl Čarlio apsilankymo La Puše. Ar jis mano, kad kol Čarlis daugiausia laiko


praleidžia su Biliu – kuris yra tiesiog žmogus – Čarliui negresia joks pavojus?


Aš atsistojau, surinkau visas lėkštes nežiūrėdama į Čarlį. Aš suverčiau jas į kriauklę ir atsukau


vandenį. Edvardas pasirodė tyliai ir pačiupo pašluostę.


Čarlis atsistojo ir užleido vietą, nors aš įsivaizduoju, kad jis vėl grįš prie temos, kai būsim vieni.


Jis atsistojo ant savo kojų ir nuėjo prie TV. Kaip ir kiekvieną kitą vakarą.


- Čarli. – Edvardas pasakė šnekamuoju tonu.


Čarlis sustojo vidury virtuvės. – Taip?


- Ar Bela tau kada pasakojo, kad mano tėvai jai padovanojo lėktuvo bilietus jai per praeitą


gimtadienį, kad ji galėtų aplankyti Renę?


Aš numečiau lėkštę, kurią šluoščiau. Aš pažiūrėjau į bufetą ir triukšmingai kaukštelėjau į grindis.


Tai nepadėjo, bet visi trys buvome aptaškyti muiluotu vandeniu. Atrodo, Čarlis to nė


nepastebėjo.


- Bela? – Jis paklausė abstulbintu balsu.


Laikiau akis ant lėkštės, kol atsigavau. – Taip, jie padovanojo.


Čarlis garsiai nurijo, tada jo akys susiaurėjo ir jis vėl pažiūrėjo į Edvardą. – Ne, ji niekada


neužsiminė.


- Hmmmm. – Edvardas sumurmėjo.


- Ar yra kokia priežastis kodėl tu priminei tai?- Paklausė Čarlis sunkiu balsu.


Edvardas patraukė pečiais. – Jie baigia galioti. Manau, tai įžeistų Esmės jausmus, jei ji


nepasinaudotų jos dovana. Net jei ji nieko nesakytų.


Aš žiūrėjau į Edvardą su nepasitikėjimu.


Čarlis svarstė minutę. – Manau tai gera mintis tau pasimatyti su Rene, Bela. Jai tai patiktų.


Stebiuosi, kodėl man nieko neminėjai apie tai.


- Užmiršau. – Aš pripažinau.


Jis suraukė antakius. – Tu užmiršai, kad kažkas tau davė lėktuvų bilietus?


- Mmmm. – Aš numurmėjau neaiškiai ir atsisukau atgal į kriauklę.


- Pastebėjau, kad pasakei, kad jie baigia galioti, Edvardai. – Tęsė jis toliau. - Kiek bilietų


padovanojo jai tavo tėvai?


- Tik vieną jai… ir vieną man.


Lėkštė, kurią aš išmečiau šįkart, nukrito į kriauklę, taigi sukėlė mažiau tirukšmo. Aš lengvai


galėjau girdėti susierzinimą mano tėčiui iškvėpiant. Kraujas tekėjo mano veidu užpildydamas jį


pykčiu ir nusivylimu. Kodėl Edvardas šitai daro? Žiūrėjau į burbulus kriauklėje, panikavau.


- Tai net negali būti jokių klausimų. – Čarlis buvo įniršęs nuo įsiučio, žodžius išrėkė.


- Kodėl? – Paklausė Edvardas, su nekaltu nustebinu jo balse. – Juk sakei, kad gera mntis Belai


pamatyti mamą.


Čarlis nekreipė dėmesio į jį. – Tu niekur su juo nekeliausi, jaunoji panele.- jis rėkė. Aš atsisukau


ir jis stuktelėjo pirštu į mane.


Pyktis pasklido po mane automatiškai, instinktyvi reakcija į jo riksmą.


- Aš ne vaikas, tėti. Ir jau nesu surakinta, atsimeni?


- O taip, tu esi. Nuo dabar.


- Už ką?


- Nes aš taip pasakiau.


- Ar tau reikia priminti, kad esu legaliai suaugusi, Čarli?


- Čia yra mano namai – ir tu gyvensi pagal mano taisykles.


Mano žvilgsnis tapo ledinis. – Jei jau tu nori šitaip. Nori, kad išsikraustyčiau tuoj pat šįvakar? Ar


duosi kelias dienas susipakuoti?


Čarlio veidas tapo ryškiai raudonas. Iškart pasijutau siaubingai, kad žaidžiu išsikraustymo korta.


Giliai įkvėpiau ir bandžiau kalbėti atsakingai. – Aš darysiu, ką noriu ir niekam nesiaiškinsiu. Bet


aš nesitaiksysiu su tavo išankstiniais nusistatymais.


Jis burbtelėjo, bet nepasakė nieko konkretaus.


- Dabar, aš žinau, kad tu žinai, jog aš turiu visas teises aplankyti mamą savaitgalį. Tu negalėsi


man nuoširdžiai prieštarauti, jei aš nuspręsiu susitikti su Alisa ar Andžela.


- Mergaitės. – Jis kriuktelėjo ir linktelėjo.


- Ar tavęs netrikdytų jei aš pasiimčiau Džeikobą?


Aš pasakiau tą vardą tik todėl, kad žinojau savo tėvo Džeikobui teikiamą pirmenybę, bet greitai


užsinorėjau, kad to nebūčiau dariusi; Edvardo dantys susigniaužė su garsiu trakštelėjimu.


Mano tėvas grūmėsi su savimi prieš atsakydamas. – Taip. – Jis pasakė su neįtikinamu balsu. –


Tai mane trikdytų.


- Tu esi supuvęs melagis, tėti.


- Bela… -.


- Juk nėra taip, kad aš išsisukinėčiau, nes būčiau Vegaso pasirodymų mergina ar kažkas


panašaus. Aš važiuoju aplankyti mamos. – aš priminiau jam. – Ji tik mano motiniškas


autoritetas, kaip tu tėviškas.


Jis metė į mane naikinamą žvilgsnį.


- Ar tu kalbi kažką apie tavo mamos galimybę mane patikrinti?


Čarlis krūptelėjo nuo numanomo grasinimo klausime.


- Tu geriau tikėkis, kad aš jai to nepasakysiu. – pasakiau.


- Tau geriau būtų, jei to nepadarytum. - jis įspėjo. – Bela, aš nesu laimingas dėl to.


- Nėra priežasties tau būti nelaimingu.


Jis pavartė savo akis, bet galėjau pasakyti, audra jau baigėsi.


Pasisukau į kriauklę, išimti lėkštes. – Taigi, mano namų darbai padaryti, tavo vakarienė


paruošta, indai sutvarkyti, ir aš nesu įkalinta. Aš išeinu. Grįšiu pusę vienuolikos.


- Kur tu eini? – Jo veidas jau buvęs beveik normalus, vėl truputį paraudonavo.


- Tiksliai nežinau. – prisipažinau. – Laikysiuos dešimties mylių spindulio plote. Gerai?


Jis suniurksėjo kažką, kas neskambėjo kaip pritarimas, ir pritrenktas išėjo iš virtuvės.


Suprantama, kai tik laimėjau kovą, pradėjau jausti kaltę.


- Mes išeiname? - Edvardas sumurmėjo, žemu, bet entuziastingu balsu.


Aš atsisukau pažiūrėti į jį kaltinamai. – Taip. Aš manau aš norėčiau su tavimi pasikalbėti vienu


du.


Jis neatrodė nuogąstaujantis, koks aš galvojau jis turėtų būti.


Aš laukiau pradėti, kol jaučiausi saugi jo automobilyje.


- Kas tai buvo? – aš paklausiau.


- Aš žinau, kad tu norėjai pamatyti savo mamą, Bela – tu apie ją šnekėjai savo sapnuose. Iš


tikrųjų, kėlei nerimą.


- Kėliau?


Jis linktelėjo. – Bet aiškiai, tu buvai per baili tartis su Čarliu, taigi aš tarpininkavau tavo naudai.


- Tarpininkavai? Tu įmetei mane rykliams.


Jis pavartė akis. – Nemanau, kad buvai kažkokiame pavojuje.


- Sakiau tau, kad nenoriu kovoti su Čarliu.


- Niekas nesakė, kad tai turėjai daryti.


Aš pažiūrėjau piktai į jį. – Negaliu sau padėti, kai jis tampa toks mėgstantis įsakinėti – mano


paaugliški instinktai mane nugalėjo.


Jis sukikeno. – Na, tai ne mano bėda.


Žiūrėjau į jį, spėliojau. Jis, atrodo, nepastebėjo. Jo veidas tapo ramus, kai įsižiūrėjo pro priekinį


stiklą.


- Ar tas staigus poreikis pamatyti Floridą susijęs su vakarėliu Bilio namuose?


Jo žandikaulis tapo lankstesnis. – Ne, nieko visiškai. Nėra jokio skirtumo ar tu būtum čia, ar


kitame pasaulio krašte, tu vistiek ten neitum.


Tai buvo kaip su Čarliu neseniai – lyg būčiau mokomas, blogai besielgiantis vaikas. Aš


sučiaupiau tvirtai dantis, kad nepradėčiau rėkti. Nenorėjau kovoti su Edvardu taip pat.


Edvardas atsiduso, vėliau pradėjo kalbėti ramiai, aksominiu balsu vėl. – Tai ką nori veikti


šįvakar. – jis paklausė.


- Ar galim važiuoti į tavo namus? Jau labai seniai nemačiau Esmės?


Edvardas nusišypsojo. – Jai tai patiks. Ypač, kai išgirs ką mes veiksime šitą savaitgalį.


Aš sudejevau nugalėta.


********


Mes ilgai neužtrukome, kaip ir pažadėjau. Visiškai nenustebau, kad šviesos dar degė, kai


sustojom priešais namus – žinojau, kad Čarlis lauks dar ant manęs parėkti.


- Gal geriau tu neik į vidų. – pasakiau. – Tai tik viską pablogins.


- Jo mintys yra salyginai ramios. – Edvardas paerzino. Jo išraiška privertė mane pagalvoti, kad


jei čia buvo koks juokelis, tai aš jį praleidau. Jo lūpų kampučiai trukčiojo, kovodami su šypsena.


- Pamatysiu tave vėliau. – Suniurnėjau niūriai.


Jis nusijuokė ir pabučiavo mano kaktą. – Grįšiu, kai Čarlis knarks.


Televizorius ėjo garsiai, kai aš įėjau į vidų. Aš trumpai apgalvojau ar pavyktų pro jį prasmukti.


- Ar gali ateiti čia, Bela? – Pašaukė Čarlis, nugramzdindamas planą.


Mano kojos tempėsi, kol žengiau reikiamus penkis žingsnius.


- Kas atsitiko, tėti?


- Ar gerai praleidai laiką? – Jis paklausė. Jis atrodė truputį sergantis. Ieškojau, pasislėpusios


užuominos jo žodžiuose, prieš atsakydama.


- Taip. – atsakiau abejodama.


- Ką darei?


Aš patraukiau pečiais.- Pasimačiau su Alisa ir Džasperu. Alisa žaidė šachmatais su Edvardu. Po


to aš žaidžiau su Džasperu.


Aš nusišypsojau. Žiūrėti Alisą ir Edvardą žaidžiant šachmatais buvo vienas smagiausių dalykų,


kuriuos man yra tekę matyti. Jie sėdėjo beveik nejudėdami, žiūrėdami į lentą, kai Alisa galėdavo


pamatyti jo padarytus būsimus ėjimus, o jis pamatyti sekantį ėjimą jos galvoje. Jie žaidė


daugumą žaidimo jų galvose; man atrodo jie pajudino po du pėstininkus, kai Alisa pakėlė savo


karalių ir pasidavė. Tai užtruko daugiausiai tris minutes.


Čarlis paspaudė „Mute“ mygtuką – neįprastas veiksmas.


- Žiūrėk, yra kai kas, ką noriu pasakyti. – Jis suraukė antakius, atrodymamas besijaučiantis labai


nepatogiai.


Aš atsisėdau, laukiau. Jis pažiūrėjo į mano žvilgsnį sekundę ir nuleido savo akis į grindis. Jis


daugiau nieko nepasakė.


- Kas atsitiko, tėti?


Jis atsiduso. – Aš nesu labai geras tuose reikaluose. Nežinau kaip pradėti…


Laukiau vėl.


- Gerai, Bela. Štai koks dalykas. Jis atsistojo nuo sofos ir pradėjo vaikščiot pirmyn atgal


kambario, žiūrėdamas visą laiką į savo kojas. – Atrodo, tarp tavęs ir Edvardo viskas rimta, ir yra


keli dalykai, dėl kurių turėtum būti atsargi. Žinau, kad tu suaugus, bet vistiek esi jauna, Bela, ir


yra labai daug dalykų, kuriuos turėtum žinoti, kai tu… na, kai tu esi fiziškai susijusi su…-


- Oooo, prašau. Prašau, ne. – Aš maldavau, pašokdama ant kojų. – Čarli, pasakyk, kad nekalbėsi


su manimi apie seksą.


Jis žiūrėjo į grindis. – Aš tavo tėvas, Bela. Aš turiu atsakomybių. Atsimink, aš esu sutrikęs kaip ir


tu.


- Aš nemanau, kad tai žmogaus jėgoms. Mama pralenkė tave veržlumu maždaug prieš dešimt


metų. Tu išsisukai iš bėdos.


- Prieš dešimt metų tu neturėjai vaikino. – Jis sumurmėjo nenoriai. Aš galėčiau pasakyti, jis


kovojo su noru pakeisti temą. Mes abu stovėjome žiūrėdami į grindis, ir nusisukę vienas nuo


kito.


- Aš nemanau, kad tai keičia esmę. – Aš sumurėjau, mano veidas turėjo būti raudonas kaip ir jo.


Tai buvo už septynių Hado žiedų. Dar blogiau buvo suvokti, kad Edvardas žinojo, kad tai artėja.


Nenuostabu,


kodėl jis buvo toks patenkintas savimi automobilyje.


- Tik pasakyk, kad jūs du būsite atsakingi. – Jis paprašė, aiškiai norėdamas, kad grindys po juo


atsivertų ir jį prarytų.


- Nesijaudink, tėti. Viskas nėra taip, kaip tu galvoji.


- Tai nėra tai, kad aš tavimi nepasitikiu, Bela, bet aš žinau, kad tu nieko nenori apie tai pasakyti,


o aš nenoriu nieko apie tai išgirsti. Aš stengsiuos būti plačių pažiūrų. Žinau, kad laikai pasikeitė.


Aš nusijuokiau nerangiai. – Gal laikai ir pasikeitė, bet Edvardas labai senamadiškas. Tau nėra


dėl ko nerimauti.


Čarlis atsiduso. – Žinoma, jis yra. – jis sumurmėjo.


- Ui! – Aš sudejavau. – Aš tikrai norėčiau, kad tu neverstum manęs to pasakyti garsiai, tėti,


Tikrai. Bet aš… aš… aš esu nekalta, ir neturiu neatidėliotinų planų pakeisti statusą.


Mes abu susigūžėm, bet Čarlio veidas išsilygino. Atrodo, jis tuo patikėjo.


- Ar galiu eiti miegoti dabar? Prašau.


- Dar minutę. – Jis pasakė.


- Ak, prašau, tėti, aš maldauju tavęs.


- Nepatogi dalis baigėsi, aš pažadu.- Jis užgarantavo mane.


Aš smeigiau žvilgsnį į jį, ir buvau pamaloninta, kad jo veidas labiau atsipalaidavęs, kad sugrįžęs į


normalią savo spalvą. Jis įsidrėbė ant sofos, atsidusdamas su palengvėjimu, kad baigė prakalbą


apie seksą.


- Kas dabar?


- Aš tik norėjau sužinoti, kaip pusiausvyros reikalai einasi?


- Oi. Gerai, aš manau. Suplanavom su Andžela šiandien kai ką. Eisiu jai padėti su mokyklos


baigimo kvietimais. Tik mes mergaitės.


- Tai smagu. O kaip dėl Džeiko?


Aš atsidusau. – Šitam dar nepasiruošiau, tėti.


- Vis bandyk, Bela. Aš žinau tu pasielgsti teisingai. Tu geras žmogus.


Kaip miela. Jei aš nesistengsiu dėl kai kurių dalykų susijusių su Džeikobu, būsiu blogas žmogus.


Tai buvo smūgis žemiau juostos.


- Žinoma, žinoma. – sutikau. Automatinis atsakymas beveik privertė mane nusišypsoti – tai buvo


kažkas, ką perėmiau iš Džeikobo. Aš net tai pasakiau tuo pačiu paklūstančiu tonu, kurį jis visada


vartodavo su savo tėvu.


Čarlis išsiviepė ir vėl įjungė garsą. Jis nukrito ant pagalvės, patenkintas savo vakaro darbu.


Galėčiau pasakyti, kad jis bus pakylėtas žaidimu kurį laiką.


- Labanakt, Bele.


- Pasimatysim ryte. – aš užbėgau laiptais.


Edvardas ilgai negrįžo, ir būtų negalėjęs grįžti, kol Čarlis nemiegojo – jis turbūt medžiojo ar


kažką panašaus, kad pratemptų laiką – taigi, aš neskubėjau persirengti. Nebuvo nuotaikos būti


vienai, bet tikrai nebuvo gera mintis nulipti žemyn dar aplankyti tėti, tik dėl atsargumo, kad jam


dar neliko minčių apie sekso auklėjimą, kurių jis dar nepasakė; Aš sudrebėjau.


Taigi, ačiū Čarliui. Aš buvau įžeista ir susirūpinusi. Mano namų darbai buvo padaryti, ir aš


nejaučiau pakankamai malonumo skaityti ar klausyti muzikos. Aš apgalvojau apie naujienas dėl


mano vizito Renei, bet tada supratau, kad Floridoje yra trimis valandomis vėliau, ir ji turbūt


miega.


Galėčiau paskabinti Andželai, aš manau.


Bet staiga supratau, kad visai ne su Andžela aš noriu pasikalbėti. Kad man reikia pasikalbėti.


Spoksojau į juodą plokščią langą, įsikasdama sau į lūpą. Aš nežinau kaip ilgai aš prastovėjau


sverdama už ir prieš – galvodama apie teisingumą dėl Džeikobo, pamatant mano artimiausią


draugą vėl, būnant geru žmogumi, kitą vertus įsiutinant Edvardą. Gal dešimt minučių.


Pakankamai ilgai, kad nuspręsčiau, kad už yra labiau pagrįstas, nei prieš. Edvardas buvo


susirūpinęs tik mano saugumu, ir aš žinojau, kad nėra reikalo čia dėl to nerimauti.


Telefonas nepadėtų; Džeikobas atmestų mano telefono skambučius, kol grįžtų Edvardas. Beje,


man reikėjo jį pamatyti – pamatyti jį besišypsantį kaip ankščiau buvo. Man reikėjo išnaikinti tą


siaubingą jo veido išraišką, iškreiptą ir susuktą skausmo, jei aš norėjau ramybės savo mintyse.


Turėjau turbūt valandą. Aš galėjau greitai nulėkti iki La Pušo ir grįžti, kol Edvardas grįžtų. Jau


buvo pasibaigusi mano komendanto valanda, bet argi Čarliui tikrai rupėtų tai, jei Edvardas nėra


kviečiamas. Yra vienas būdas sužinoti.


Pasičiupiau švarką, prakišau rankas į rankoves ir nubėgau laiptais žemyn.


Čarlis pakėlė akis nuo žaidimo ir akimirksniu tapo įtarus.


- Ar nepyktum, jei važiuočiau aplankyti Džeiko šįvakar? Ilgai neužtrukčiau.


Greitai kai pasakiau Džeiko vardą, Čarlio susirūpinusią išraišką pakeitė pasitenkinimas savimi.


Jis neatrodė nustebintas, kad jo paskaita pradėjo taip greit veikti. – Žinoma, vaike. Jokių


problemų. Užsibūk ilgai kaip tu tik nori.


- Ačiū tėti, - pasakiau, kai bėgau pro duris.


Kaip ir bet kuris bėglys, negalėjau sau padėti nežvilgčiojant vis sau per petį, kol pasiekiau savo


pikapą, bet naktis buvo tokia tamsi, kad nebuvo jokio reikalo tai daryti. Jau jutau savo


automobilio rankenėlę.


Mano akys pradėjo prisitaikyti, kai bandžiau įkišti raktelį į uždegimo spynelę. Pasukau jį sunkiai


į kairę, bet vietoj to, kad variklis sumaurotų, jis tik trakštelėjo. Pabandžiau dar kelis kartus su


tais pačiais rezultatais.


Ir tada mažas judesys mano periferiniame regėjime privertė mane pašokti.


- O siaube! – Aš aiktelėjau iš šoko, kai supratau, kad kabinoje esu ne viena.


Edvardas sėdėjo vis dar tyliai, silpna šviesi dėmelė tamsoje, judėjo tik jo rankos, jis suko mįslingą


juodą daiktą rankose vis ratu ir ratu. Jis žiūrėjo į tą daiktą, kai prakalbėjo.


- Alisa skambino. – Jis sumurmėjo.


Alisa. Velnias! Aš užmiršau įvertinti ją savo planuose. Jis turbūt įspėjo ją mane stebėti.


- Ji susinervino, kai tavo ateitis staiga prieš penkias minutes dingo.


Mano akys, jau buvusios plačios nuo staigmenos, dar labiau išsiplėtė.


- Nes ji negali matyti vilkolakių, tu žinai. – jis paaiškino su tuo pačiu ramiu murmėjimu. – Aš tu


tai užmiršai? Kai tu nusprendi sumaišyti savo likimą su jais, tu irgi dingsti. Tu negali numatyti


tos dalies, kai

Rodyk draugams

Rašyti komentarą