BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

1 skyrius


1. ULTIMATUMAS


Bella,


Nesuprantu, kodėl tu verti Čarliui perdavinėti žinutes Billiui, lyg mes būtume antroje klasėje –


jei aš norėčiau su tavimi pasikalbėti, aš atsakyčiau


Tu priėmei sprendimą, aišku? Tu negali turėti abiejų, kada


Ta dalis apie „mirtinus priešus“ tau per sudėtinga


Klausyk, aš žinau kad buvau nemandagus, bet nėra kito kelio


Mes negalime būti draugais, kai tu visą laiką leidi su daugybe


Viskas tik blogėja, jei aš galvoju apie tave per daug, taigi prašau man daugiau nerašyti


Taip, aš irgi tavęs labai ilgiuosi. Labai. Nieko nepakeisi. Atleisk.


Džeikobas.


Aš perbraukiau lapą pirštais, jausdama įspaudus, kur jis paspaudė parkerį taip stipriai, kad


galėjo perdurti lapą. Aš galėjau įsivaizduoti jį rašant tai – keverzodamas piktas raides savo


grubiu šriftu, rašydamas eilutę po eilutės, kai žodžiai pasirodė neteisingi, gal net sutraškėjo


parkeris jo per didelėje rankoje, tai galėjo paaiškinti rašalo dėmės. Aš galėjau įsivaizduoti įsiūtį


tarp jo juodų antakių ir surauktą jo kaktą. Jei aš būčiau buvus ten, aš turbūt būčiau juokusis.


Nesukelk sau smegenų insulto Džeikobai. Būčiau jam pasakius. Tiesiog išspjauk tai.


Juokas buvo paskutinis dalykas, kurį galėjau daryti skaitydama žodžius, kuriuos jau išmokau


atmintinai. Jo atsakymas į mano išdėstytą žinutę – perduotą Čarlio Biliui kaip antroje klasėje, jei


jau jis taip įvardijo – nebuvo staigmena. Aš žinojau atsakymą, dar prieš atplėšdama voką.


Staigmena buvo tai, kaip kiekviena perbraukta eilutė mane skaudino. Tarsi raidžių tikslas buvo


pagaląsti ašmenis. Dar daugiau, prieš kiekvieną piktą pradžią telkšojo pilnas skausmo baseinas.


Džeikobo skausmas mane žudė labiau nei mano pačios.


Kol aš mąsčiau apie tai pajutau neabejotiną svilėsių kvapą sklindantį iš virtuvės. Kituose


namuose, faktas, kad kažkas kitas gamina be manęs, nebūtų sukėlęs panikos.


Aš įsikišau sulamdytą popierėlį į savo kišenę ir nubėgau laiptais žemyn.


Indas su spaghetti padažu, kurį Čarlis šildėsi mikrobangų krosnelėje buvo tik pirmasis


perversmas, kol aš truktelėjau dureles ir tai ištraukiau.


-Ką aš blogai padariau? – Pasiteiravo Čarlis.


-Tu turėtum nuimti dangtį pirmiausia, tėti. Metalas kenkia mikrobangų krosnelei. – Aš greitai


nuėmiau dangtį kaip ir sakiau. Įpyliau pusę padažo į dubenį ir įdėjau jį atgal į mikrobangų


krosnelę, ir stiklinį indą padėjau į šaldytuvą. Nustačiau laiką ir paspaudžiau „Pradėti“.


Stephenie Meyer UŽTEMIMAS


Čarlis stebėjo mano pataisymus sučiaupęs lūpas. – Ar aš paruošiau makaronus gerai?


Aš pažiūrėjau į keptuvę ant viryklės. Padažo kvapas mane įspėjo. - Pamaišymas nepakenktų. –


pasakiau švelniai. Radau šaukštą ir bandžiau išmaišyti prie dugno prilipusį didelį pliurzos


gabalą.


Čarlis atsiduso.


- Tai dėl ko visa tai? – Paklausiau jo.


Jis sunėrė rankas sau ant krūtinės ir įsižiūrėjo į pliaupiantį lietų pro galinį langą. – Nežinau apie


ką čia šneki. – Jis suniurnėjo.


Aš buvau sumišusi. Čarlis gamino? Ir kas dėl paniurusios nuotaikos? Edvardo čia dar nebuvo,


paprastai šitą nusistatymą jis laikydavo mano vaikinui, darydamas tai geriausiai kaip tik sugeba


pavaizduoti „nepageidaujamas“ su kiekvienu ištartu žodžiu ar judesiu. Čarlio pastangų visai


nereikėjo – Edvardas puikiai žinojo, ką jis galvoja ir be parodymo.


Dėl žodžio vaikinas įsikandau sau į žandą, su pažįstamu įsitempimu, kol aš judėjau. Tai nebuvo


teisingas žodis, visiškai. Man reikėjo kažko labiau išraiškingo amžinam pasižadėjimui. Bet


žodžiai lemtis ir likimas skambėjo kvailokai, kai juos naudojai kasdieniuose pokalbiuose.


Edvardas turėjo kitą žodį mintyse, ir tas žodis buvo mano įtampos šaltinis.


Sužadėtinis. Ui! Aš sudrebėjau nuo tokios minties.


- Ar aš kažką praleidau? Nuo kada tu gamini vakarienę? – Paklausiau Čarlio. Makaronai buvo


sulipę į gniužulį verdančiame vandenyje, kai juos pajudinau. – Ar bandai gaminti vakarienę, gal


reiktų pasakyti.


Čarlis patraukė pečiais. - Nėra įstatymo, kuris man draustų gaminti mano paties namuose.


- Tau geriau žinoti. – Atsakiau aš ir su šypsena pasižiūrėjau į ženklelį ant jo odinės striukės.


- Cha. Šitas geras. – jis nusivilko striukę, lyg mano žvilgsnis jam būtų priminęs, kad jis vis dar ją


apsivilkęs ir pakabino ant kablio, slapto jo įrenginio. Jo ginklo diržas buvo visada numestas


vietoje – jis nejautė poreikio jo dėvėti darbe jau kelias savaites. Nebuvo daugiau nerimą keliančių


dingimų ir bėdų mažame Forkso miestelyje, Vašingtone, daugiau jokių milžiniškų, paslaptingų


vilkų pasirodymų lietinguose miškuose.


Aš bakstelėjau makaronus tyloje, spėdama, kad Čarlis išsisukinės nuo to, kas jam neduoda


ramynės šiuo metu. Mano tėtis nebuvo kalbus žmogus, ir pastangos, kurias jis dėjo stengiantis


suorganizuoti vakarienę su pasisėdėjimu su manimi, buvo aišku, kad jo galvoje nėra daug žodžių.


Aš pažiūrėjau reguliariai į laikrodį – tai buvo tai, ką aš dariau kelias pastarasias minutes. Mažiau


nei puse valandos nuo dabar.


Popietės buvo sunkiausia dienos dalis. Nuo tada, kai mano buvęs geriausias draugas (ir


vilkolakis), Džeikobas Blekas informavo apie mane ir motociklus, su kuriais slapta važinėjaus –


išdavystė, kurią jis sugalvojo, kad aš praleisčiau kuo mažiau laiko su savo vaikinu (ir vampyru),


Edvardu Kalenu – Edvardui buvo mane leista matyti tik nuo septintos iki pusės dešimtos vakaro


- visada tik mano namuose ir stebint kaip visuomet irzliam mano tėčio žvilgsniui.


Stephenie Meyer UŽTEMIMAS


Tai buvo priedas prie praeito, šiek tiek mažiau griežto draudimo, kurį aš užsidirbau dėl


nepaaiškinto trijų dienų dingimo ir dėl vieno epizodo nuo uolų šokinėjimo.


Žinoma, aš vis dar mačiau Edvardą mokykloje, nes dėl to Čarlis negalėjo nieko padaryti. Ir dar,


Edvardas praleisdavo beveik kiekvieną naktį mano kambary taip pat, bet Čarlis tiksliai dėl to


nebuvo informuotas. Edvardo galimybė tyliai ir lengvai užlipti iki mano antro aukšto lango buvo


tokia pat naudinga, kaip ir jo gebėjimas skaityti Čarlio mintis.


Nors popietė buvo vienintelis laikas, kai aš nebūdavau su Edvardu, tai vertė mane jaustis


neramiai ir valandos visada slinkdavo lėtai. Beje, aš kenčiau savo bausmę be jokių priekaištų, nes


pirma – aš jos buvau nusipelnius, ir antra – aš negalėjau skaudinti savo tėčio išeidama kur nors,


kai išsiskyrimai sklandė, nematomi Čarliui, bet labai artimi mano horizonte.


Mano tėtis atsisėdo prie stalo sukriokdamas ir išvyniodamas šlapią laikraštį, po sekundės jis


pliaukštelėjo liežuviu nepritariamai.


- Aš nežinau kodėl tu skaitai naujienas, tėti.


Jis nekreipė į mane dėmesio, suniurnėjo su laikraščiu rankose. – Štai kodėl visi nori gyventi


mažame miestelyje. Juokinga.


- Ką dideli miestai padarė bloga šįkart?


- Sietlas greit taps šalies žmogžudyščių sostine. Penkios neišaiškintos žmogžudystės per


pastarasias dvi savaites. Ar gali įsivaizduoti gyvenant šitaip?


- Aš manau Fyniksas yra dar auksčiau žmogžudysčių saraše, tėti. Ir aš taip gyvenau. – Ir aš


niekada nebuvau žmogžudystės auka taip arti, kaip persiklausčius į jo saugų, mažą miestelį.


Faktas, aš buvau keletame priešiškų sąrašų. Šaukštas iškrito iš mano rankų ir privertė vandenį


sudrebėti.


- Na, tu negalėsi man išsimokėti . – Čarlis pasakė.


Aš pasidaviau norėdama išsaugoti vakarienę. Aš turėjau panaudoti mėsos peilį norėdama


atpjauti spaghetti porciją Čarliui, po to sau, kol jis žiūrėjo susigėdusia išraiška. Čarlis padengė jį


padažu. Aš irgi paslėpiau savo gabalą gerai kaip tik galėjau, sekdama jo pavyzdį, be didelio


entuziazmo. Kurį laiką valgėm tyloje. Čarlis vis dar skaitė žinias, taigi aš pasiėmiau savo dažnai


skaitomą „Vėtrų kalno“ kopiją iš ten, kur ją buvau palikus ryte, per pusryčius, ir bandžiau


sugrįžti į amžiaus pradžios Angliją, laukiant kol jis pradės kalbėti.


Tai buvo tik ta dalis, kai sugrįžo Hitklifas, Čarlis pravalė gerklę ir metė laikraštį į grindis.


- Tu teisi. – Pasakė Čarlis. – Man nėra jokių priežasčių to daryti. – Jis pamojavo savo šakute į


lipnų užtiesalą. – Aš noriu su tavimi pasikalbėti.


Padėjau knygą į šalį. Viršelis buvo toks sutriušęs, kad jis nuktrito ant stalo. – Tu tiesiog galėjai


paklausti.


Jis palinksėjo, jo antakiai pakilo kartu. – Aha, aš prisiminsiu tai kitą kartą. Aš maniau, kad


vakarienės paruošimas tave sušvelnins.


Aš nusijuokiau. – Tai veikia – tavo gaminimo įgūdžiai sušvelnino mane kaip zefyrą. Ko tau


reikia, tėti?


Stephenie Meyer UŽTEMIMAS


- Na, tai apie Džeikobą.


Aš pajutau savo veidą sustingstant. – Kas dėl jo? – Paklausiau pro sustingusias lūpas.


- Ramiau, Bele, aš žinau tau dar liūdna, kad jis papasakojo apie tave, bet tai buvo teisinga. Jis


buvo atsakingas.


- Atsakingas. – pakartojau kandžiai ir pavarčiau akis. – Teisingai. Tai kas dėl Džeikobo?


Nerūpestingas klausimas pasikartojo mano galvoje. Kas dėl Džeikobo? Ką aš su juo darysiu?


Buvęs geriausias mano draugas, dabar buvo kas…? Mano priešas? Aš susigūžiau.


Čarlio veidas staiga tavo atsargus. – Nebūk pikta ant manęs, gerai?


- Pikta?


- Na, tai apie Edvardą taip pat.


Mano akys susiaurėjo.


Čarlio balsas tapo šiurkščiokas. – Aš įsileidžiu jį į namus, ar ne?


- Įsileidi. – pripažinau. – Trumpam laikui. Žinoma, tu galėtum leisti man išeiti iš namų tam


trumpam laikui dabar ir tada taip pat, - aš tęsiau, tik juokaudama; aš žinojau kad esu užrakinta


iki kol truks mokslo metai. – aš būsiu labai gera vėliau.


- Na, tai yra tai, kur aš link vedu… – Ir tada Čarlio veidas nutįso į neįtikėtiną išsišiepimą.


Sekundės dalį jis žiūrėjo kaip būtų dvidešimt metų jaunesnis.


Aš pamačiau neaiškią galimybės ugnelę toje šypsenoje, bet toliau kalbėjau lėtai. – Aš sutrikus,


tėti. Ar mes kalbam apie Džeikobą, apie Edvarbą, ar apie mano areštą?


Šypsena pasirodė dar kartą. – Iš dalies apie visus tris.


- Ir kaip tai visa susiję? – Paklausiau susidomėjus.


- Gerai. – Jis atsiduso, pakėlė savo rankas kaip pasiduodamas. – Taigi, aš manau, kad tu


nusipelnei žodinio pasižadėjimo gražiai elgtis. Kaip paauglė, tu esi nepaprastai neirzli.


Mano balsas ir antakiai pakilo. - Rimtai? Aš laisva?


Iš kur tai atėjo? Aš buvau įsitikinus, kad aš turėsiu namų areštą iki kol gausiu išeiti, ir Edvardas


galės surinkti dvejojančias Čarlio mintis…


Čarlis pakėlė pirštą. – Su sąlyga.


Entuziazmas išgaravo. – Fantastika, - sudejevau.


- Bela, čia daugiau prašymas, o ne reikalavimas, gerai? Tu laisva. Bet aš tikiu, kad tu naudosi tą


laisvę … atsakingai.


- Ką tai reiškia?


Jis atsiduso vėl. – Aš žinau tu patenkinta visą savo laiką leisdama su Edvardu… -


Čarlis stebėjo mano pataisymus sučiaupęs lūpas. – Ar aš paruošiau makaronus gerai?


Aš pažiūrėjau į keptuvę ant viryklės. Padažo kvapas mane įspėjo. - Pamaišymas nepakenktų. –


pasakiau švelniai. Radau šaukštą ir bandžiau išmaišyti prie dugno prilipusį didelį pliurzos


gabalą.


Čarlis atsiduso.


- Tai dėl ko visa tai? – Paklausiau jo.


Jis sunėrė rankas sau ant krūtinės ir įsižiūrėjo į pliaupiantį lietų pro galinį langą. – Nežinau apie


ką čia šneki. – Jis suniurnėjo.


Aš buvau sumišusi. Čarlis gamino? Ir kas dėl paniurusios nuotaikos? Edvardo čia dar nebuvo,


paprastai šitą nusistatymą jis laikydavo mano vaikinui, darydamas tai geriausiai kaip tik sugeba


pavaizduoti „nepageidaujamas“ su kiekvienu ištartu žodžiu ar judesiu. Čarlio pastangų visai


nereikėjo – Edvardas puikiai žinojo, ką jis galvoja ir be parodymo.


Dėl žodžio vaikinas įsikandau sau į žandą, su pažįstamu įsitempimu, kol aš judėjau. Tai nebuvo


teisingas žodis, visiškai. Man reikėjo kažko labiau išraiškingo amžinam pasižadėjimui. Bet


žodžiai lemtis ir likimas skambėjo kvailokai, kai juos naudojai kasdieniuose pokalbiuose.


Edvardas turėjo kitą žodį mintyse, ir tas žodis buvo mano įtampos šaltinis.


Sužadėtinis. Ui! Aš sudrebėjau nuo tokios minties.


- Ar aš kažką praleidau? Nuo kada tu gamini vakarienę? – Paklausiau Čarlio. Makaronai buvo


sulipę į gniužulį verdančiame vandenyje, kai juos pajudinau. – Ar bandai gaminti vakarienę, gal


reiktų pasakyti.


Čarlis patraukė pečiais. - Nėra įstatymo, kuris man draustų gaminti mano paties namuose.


- Tau geriau žinoti. – Atsakiau aš ir su šypsena pasižiūrėjau į ženklelį ant jo odinės striukės.


- Cha. Šitas geras. – jis nusivilko striukę, lyg mano žvilgsnis jam būtų priminęs, kad jis vis dar ją


apsivilkęs ir pakabino ant kablio, slapto jo įrenginio. Jo ginklo diržas buvo visada numestas


vietoje – jis nejautė poreikio jo dėvėti darbe jau kelias savaites. Nebuvo daugiau nerimą keliančių


dingimų ir bėdų mažame Forkso miestelyje, Vašingtone, daugiau jokių milžiniškų, paslaptingų


vilkų pasirodymų lietinguose miškuose.


Aš bakstelėjau makaronus tyloje, spėdama, kad Čarlis išsisukinės nuo to, kas jam neduoda


ramynės šiuo metu. Mano tėtis nebuvo kalbus žmogus, ir pastangos, kurias jis dėjo stengiantis


suorganizuoti vakarienę su pasisėdėjimu su manimi, buvo aišku, kad jo galvoje nėra daug žodžių.


Aš pažiūrėjau reguliariai į laikrodį – tai buvo tai, ką aš dariau kelias pastarasias minutes. Mažiau


nei puse valandos nuo dabar.


Popietės buvo sunkiausia dienos dalis. Nuo tada, kai mano buvęs geriausias draugas (ir


vilkolakis), Džeikobas Blekas informavo apie mane ir motociklus, su kuriais slapta važinėjaus –


išdavystė, kurią jis sugalvojo, kad aš praleisčiau kuo mažiau laiko su savo vaikinu (ir vampyru),


Edvardu Kalenu – Edvardui buvo mane leista matyti tik nuo septintos iki pusės dešimtos vakaro


- visada tik mano namuose ir stebint kaip visuomet irzliam mano tėčio žvilgsniui.


Tai buvo priedas prie praeito, šiek tiek mažiau griežto draudimo, kurį aš užsidirbau dėl


nepaaiškinto trijų dienų dingimo ir dėl vieno epizodo nuo uolų šokinėjimo.


Žinoma, aš vis dar mačiau Edvardą mokykloje, nes dėl to Čarlis negalėjo nieko padaryti. Ir dar,


Edvardas praleisdavo beveik kiekvieną naktį mano kambary taip pat, bet Čarlis tiksliai dėl to


nebuvo informuotas. Edvardo galimybė tyliai ir lengvai užlipti iki mano antro aukšto lango buvo


tokia pat naudinga, kaip ir jo gebėjimas skaityti Čarlio mintis.


Nors popietė buvo vienintelis laikas, kai aš nebūdavau su Edvardu, tai vertė mane jaustis


neramiai ir valandos visada slinkdavo lėtai. Beje, aš kenčiau savo bausmę be jokių priekaištų, nes


pirma – aš jos buvau nusipelnius, ir antra – aš negalėjau skaudinti savo tėčio išeidama kur nors,


kai išsiskyrimai sklandė, nematomi Čarliui, bet labai artimi mano horizonte.


Mano tėtis atsisėdo prie stalo sukriokdamas ir išvyniodamas šlapią laikraštį, po sekundės jis


pliaukštelėjo liežuviu nepritariamai.


- Aš nežinau kodėl tu skaitai naujienas, tėti.


Jis nekreipė į mane dėmesio, suniurnėjo su laikraščiu rankose. – Štai kodėl visi nori gyventi


mažame miestelyje. Juokinga.


- Ką dideli miestai padarė bloga šįkart?


- Sietlas greit taps šalies žmogžudyščių sostine. Penkios neišaiškintos žmogžudystės per


pastarasias dvi savaites. Ar gali įsivaizduoti gyvenant šitaip?


- Aš manau Fyniksas yra dar auksčiau žmogžudysčių saraše, tėti. Ir aš taip gyvenau. – Ir aš


niekada nebuvau žmogžudystės auka taip arti, kaip persiklausčius į jo saugų, mažą miestelį.


Faktas, aš buvau keletame priešiškų sąrašų. Šaukštas iškrito iš mano rankų ir privertė vandenį


sudrebėti.


- Na, tu negalėsi man išsimokėti . – Čarlis pasakė.


Aš pasidaviau norėdama išsaugoti vakarienę. Aš turėjau panaudoti mėsos peilį norėdama


atpjauti spaghetti porciją Čarliui, po to sau, kol jis žiūrėjo susigėdusia išraiška. Čarlis padengė jį


padažu. Aš irgi paslėpiau savo gabalą gerai kaip tik galėjau, sekdama jo pavyzdį, be didelio


entuziazmo. Kurį laiką valgėm tyloje. Čarlis vis dar skaitė žinias, taigi aš pasiėmiau savo dažnai


skaitomą „Vėtrų kalno“ kopiją iš ten, kur ją buvau palikus ryte, per pusryčius, ir bandžiau


sugrįžti į amžiaus pradžios Angliją, laukiant kol jis pradės kalbėti.


Tai buvo tik ta dalis, kai sugrįžo Hitklifas, Čarlis pravalė gerklę ir metė laikraštį į grindis.


- Tu teisi. – Pasakė Čarlis. – Man nėra jokių priežasčių to daryti. – Jis pamojavo savo šakute į


lipnų užtiesalą. – Aš noriu su tavimi pasikalbėti.


Padėjau knygą į šalį. Viršelis buvo toks sutriušęs, kad jis nuktrito ant stalo. – Tu tiesiog galėjai


paklausti.


Jis palinksėjo, jo antakiai pakilo kartu. – Aha, aš prisiminsiu tai kitą kartą. Aš maniau, kad


vakarienės paruošimas tave sušvelnins.


Aš nusijuokiau. – Tai veikia – tavo gaminimo įgūdžiai sušvelnino mane kaip zefyrą. Ko tau


reikia, tėti?


- Na, tai apie Džeikobą.


Aš pajutau savo veidą sustingstant. – Kas dėl jo? – Paklausiau pro sustingusias lūpas.


- Ramiau, Bele, aš žinau tau dar liūdna, kad jis papasakojo apie tave, bet tai buvo teisinga. Jis


buvo atsakingas.


- Atsakingas. – pakartojau kandžiai ir pavarčiau akis. – Teisingai. Tai kas dėl Džeikobo?


Nerūpestingas klausimas pasikartojo mano galvoje. Kas dėl Džeikobo? Ką aš su juo darysiu?


Buvęs geriausias mano draugas, dabar buvo kas…? Mano priešas? Aš susigūžiau.


Čarlio veidas staiga tavo atsargus. – Nebūk pikta ant manęs, gerai?


- Pikta?


- Na, tai apie Edvardą taip pat.


Mano akys susiaurėjo.


Čarlio balsas tapo šiurkščiokas. – Aš įsileidžiu jį į namus, ar ne?


- Įsileidi. – pripažinau. – Trumpam laikui. Žinoma, tu galėtum leisti man išeiti iš namų tam


trumpam laikui dabar ir tada taip pat, - aš tęsiau, tik juokaudama; aš žinojau kad esu užrakinta


iki kol truks mokslo metai. – aš būsiu labai gera vėliau.


- Na, tai yra tai, kur aš link vedu… – Ir tada Čarlio veidas nutįso į neįtikėtiną išsišiepimą.


Sekundės dalį jis žiūrėjo kaip būtų dvidešimt metų jaunesnis.


Aš pamačiau neaiškią galimybės ugnelę toje šypsenoje, bet toliau kalbėjau lėtai. – Aš sutrikus,


tėti. Ar mes kalbam apie Džeikobą, apie Edvarbą, ar apie mano areštą?


Šypsena pasirodė dar kartą. – Iš dalies apie visus tris.


- Ir kaip tai visa susiję? – Paklausiau susidomėjus.


- Gerai. – Jis atsiduso, pakėlė savo rankas kaip pasiduodamas. – Taigi, aš manau, kad tu


nusipelnei žodinio pasižadėjimo gražiai elgtis. Kaip paauglė, tu esi nepaprastai neirzli.


Mano balsas ir antakiai pakilo. - Rimtai? Aš laisva?


Iš kur tai atėjo? Aš buvau įsitikinus, kad aš turėsiu namų areštą iki kol gausiu išeiti, ir Edvardas


galės surinkti dvejojančias Čarlio mintis…


Čarlis pakėlė pirštą. – Su sąlyga.


- Aš leidžiu laiką su Alisa taip pat. – aš įsiterpiau. Edvardo sesuo neturėjo lankymo valandų, ji


ateidavo kada norėdavo. Čarlis buvo glaistas jos gabiose rankose.


- Tai tiesa, - pasakė jis. – Bet tu turi kitų draugų, ne vien Kalenus. Ar bent turėjai.


Mes žiūrėjom vienas į kitą ilgoką laiką.


- Kada tu paskutinį kartą kalbėjai su Andžela Weber? – mestelėjo jis man.


- Penktadienį per priešpiečius. – atsakiau tuoj pat.


Prieš Edvardui grįžtant mano draugai suskilo į dvi grupes. Man patiko apie jas galvoti kaip gėris


prieš blogį. Jie ir mes tiko taip pat. Gerieji buvo Andžela, jos pastovus vaikinas Benas Čenis ir


Maikas Niutonas. Jie trys buvo labai geranoriški atleisti mano keistą elgesį, kai Edvardas išvyko.


Lorena Malori buvo blogųjų šerdis, pusė įskaitant mano pirmąją draugę Forkse – Džesika


Stenli. Jos atrodė patenkintos tęsiančios Anti-Belos darbotvarkę.


Su Edvardo sugrįžimu į mokyklą, ta susiskirstymo linija dar labiau paryškėjo.


Edvardui sugrįžus suskambo pavojaus varpai dėl Maiko draugystės, bet Andžela buvo


nenukryspatamai ištikima ir Benas sekė jos įsakimus. Nepaisant natūralios žmonių antipatijos,


kurią jie jautė Kalenams, Andžela sėdėdavo paklusniai prie Alisos kiekvieną dieną per


priešpiečius. Po kelių savaičių ji netgi pradėjo jaustis pakankamai patogiai. Buvo sunku būti


neapžavėtam Kalenų – jei bent kartą turėjai progos būti jų apžavėtas.


- Ne mokykloje, - Čarlis paklausė, priversdamas mane sugrąžinti dėmesį.


- Aš nematau nieko ne mokykloje, tėti. Areštas, atsimeni? Be to Andžela turi vaikiną taip pat. Ji


visada su Benu. Jei aš tikrai laisva, - pridėjau skeptiškai, - gal mes galėtume susitikti visi.


- Gerai, bet tada…, - jis susviravo, - Tu ir Džeikas mėgavotės draugyste ir dabar… -


Aš jį nutraukiau, - Ar gali pasakyti esmę, tėti? Kokia tavo sąlygą – tiksliai?


- Aš nemanau, kad tu turėtum apleisti visus savo kitus draugus dėl Edvardo, Bela, - jis pasakė


griežtu tonu. – Tai negražu, ir aš manau, kad tavo gyvenimas būtų geriau subalansuotas, jei jame


būtų keli kiti žmonės. Kas atsitiko praeitą rugsėjį…


Aš suvirpėjau.


-Na, - jis pasakė atsargiai. – Jei tu būtum turėjus daugiau gyvenimo be Edvardo, gal taip nebūtų


buvę.


- Būtų buvę būtent taip. – aš sumurmėjau.


- Gal, gal ne.


- Esmė. – aš priminiau.


- Pasinaudok savo nauja laisve pasimatyti su savo senais draugais. Išlaikyk pusiausvyrą.


Palingavau lėtai. – Pusiausvyra yra gerai. Ar dar turiu ypatingų laiko normų?


Entuziazmas išgaravo. – Fantastika, - sudejevau.


Jis nutaisė miną, bet papurtė galvą. – Nenoriu visko apsunkinti. Tiesiog neužmiršk savo


draugų…


Tai buvo problema su kuria aš jau vargau. Mano draugai. Žmonės, su kuriais dėl jų pačių


saugumo, nebegalėsiu susitikti po mokyklos baigimo.


Taigi, kokia buvo geresnė įvykių eiga? Būti su jais, kol galiu? Ar pradėti šalintis jų dabar, kad


viskas būtų laipsniška? Aš sudrebėjau nuo antros galimybės.


- … Ypatingai Džeikobas. - Čarlis pridėjo, prieš tai, kol aš apie tai pagalvojau.


Didesnė dilema nei pirma. Užtruko akimirką, kol suradau teisingus žodžius. – Dėl Džeikobo gali


būti… sudėtinga.


- Blekai yra beveik šeima, Bela. – Jis pasakė vėl giežtai ir tėviškai. – Ir Džeikobas buvo labai,


labai geras tavo draugas.


- Aš žinau tai.


- Negi tu jo visai nepasiilgai? – susierzinęs paklausė jis.


Mano gerklė staiga lyg užsikimšo. Turėjau dukart ją pravalyti, kad galėčiau atsakyti. – Taip, aš jo


pasiilgau. – Aš sutikau, vis dar tebežiūrėdama į grindis. – Labai jo pasiilgau.


- Tai kodėl tai sudėtinga?


Tai nebuvo tai, ką aš galėjau laisvai paaiškinti. Tai ėjo prieš taisykles normaliems žmonėms –


žmogiški žmonės, tokie kaip aš ir Čarlis – negalėjo žinoti apie slaptą pasaulį, pasaulį pilną mitų ir


monstrų, kurie egzistuoja slaptai aplink mus. Aš žinojau apie tą pasaulį – ir dėl to buvau


nemažame pavojuje. Nenorėjau įpainioti Čarlį į tą patį pavojų.


- Su Džeikobu yra… konfliktiška, - pasakiau lėtai, - Konfliktas dėl draugystės, turiu galvoje.


Draugystės Džeikui neužtenka. – aš pasiteisinau keliomis detalėmis, kurios buvo teisingos, bet


tik iš dalies, sunkiausias ir esminis faktas buvo tas, kad Džeikobo vilkolakių gauja, besalygiškai


nekentė Edvardo vampyro šeimos – ir taip pat manęs, kai aš pilnai sutikau įsilieti į tą šeimą. Tai


nebuvo tai, ką aš galėjau jam išdėstyti laiške, ir jis nebūtų atsakęs į mano skambučius. Bet mano


planas sutarti su vilkolakiais nebuvo dingęs kaip ir gerai sutarti su vampyrais.


- Ar Edvardui nereikia sveikos konkurencijos? – Čarlio balsas buvo sarkastiškas dabar.


Aš piktai į jį pažiūrėjau. – Nėra jokios konkurencijos.


- Tu skaudini Džeikobo jausmus vengdama jo šitaip. Jis geriau būtų draugas, negu niekas.


Ooo, dabar aš jo vengiau?


- Aš esu beveik tikra, kad Džeikobas visai nenori būti mano draugas, - žodžiai degino burną, - iš


kur tu trauki tokių minčių?


Čarlis dabar atrodė susigėdęs. – Ta tema išsirutuliojo šiandien mums su Biliu…


- Jūs su Biliu pliurpiat kaip senos bobutės, - pareiškiau nepasitenkinimą ir smeigiau piktai į savo


atšalusius makaronus.


- Bela, čia daugiau prašymas, o ne reikalavimas, gerai? Tu laisva. Bet aš tikiu, kad tu naudosi tą


laisvę … atsakingai.


- Bilis nerimauja dėl Džeikobo, - pasakė Čarlis, - Jam tiesiog labai sunku dabar… jis prislėgtas.


Aš suvirpėjau, bet vis tebežiūrėjau į gniužulą.


- Ir, be to, tu buvai labai laiminga leisdama dienas su Džeikobu. – atsiduso Čarlis.


- Aš laiminga dabar. - suniurzgėjau pro sukąstus dantis.


Kontrastas tarp mano žodžių ir tono sulaužė įtampą. Čarlis prapliupo juoktis ir aš prisidėjau.


- Gerai, gerai. - aš sutikau. - Pusiausvyra.


- Ir Džeikobas. - primygtinai pareikalavo.


- Pabandysiu.


- Gerai. Surask pusiausvyrą, Bela. Ir, o taip, tu gavai šiek tiek pašto. - Pasakė Čarlis ir užbaigė


nemalonią temą, - Jis prie viryklės.


Aš nejudėjau. Mano mintys sukosi į niurnėjimą apie Džeikobo vardą. Tai turbūt buvo


makulatūra, aš vakar gavau siuntinį iš mamos, taigi nieko daugiau nesitikėjau. Čarlis pastūmė


savo kėdė nuo stalo ir nutįso kol atsistojo. Jis nunešė savo lėkštę iki kriauklės, bet prieš tai, kai


atsuko vandenį, numetė storą voką man. Vokas praslydo stalu ir atsitrenkė į mano alkūnę.


- Hm, ačiū. - sumurmėjau, nustebinta jo veržlumo. Tada aš pamačiau galinį adresą – laiškas


buvo iš Pietryčių Aliaskos universiteto. – Kaip gretai, maniau aš praleidau galutinį terminą čia


irgi.


Čarlis sukikeno.


Aš perverčiau voką ir pažiūrėjau į jį. - Jis atplėštas.


- Man buvo smalsu.


- Aš šokiruota, šerife. Tai kriminalinis nusikaltimas.


- Oi, tik skaityt.


Ištraukiau laišką ir atverčiau kursų grafiką.


- Sveikinu. - jis pasakė prieš tai, kai aš galėjau ką nors perskaityti. - tavo pirmasis priėmimas.


- Ačiū, tėti.


- Mes turėtume pakalbėti apie mokestį už mokslą. Aš išsaugojau tau šiek tiek pinigų… -


- Ei, ei, nieko panašaus. Aš neketinu liesti tavo pinigų pensijai, tėti. Aš turiu savo koledžo fondą. -


ar kas iš to liko, ir ten nebuvo daug pradžiai.


Čarlis suraukė antakius. – Kai kurios iš tų vietų yra pakankamai brangios, Bele. Aš noriu tau


padėti. Tu neturi keliauki kažkur į Aliaską, tik dėl to, kad ten pigiau.


- Ką tai reiškia?


Ten nebuvo pigiau, visai ne. Bet tai buvo pakankamai toli ir Juneau vidutiniškai budavo trys


šimtai dvidešimt viena apsiniaukusi diena per metus. Pirmoji sąlyga buvo būtina man, antroji -


Edvardui.


- Aš būsiu apsaugota. Beto, yra labai daug finansinių pagalbų. Lengva gauti paskolą. – Aš


tikėjaus, kad mano apgavystė nėra labai akivaizdi. Aš visiškai neturėjau laiko ieškoti informacijos


apie tai.


- Taigi… – pradėjo Čarlis ir tada suspaudė lūpas ir pasižiūrėjo šalin.


- Taigi kas?


- Nieko, aš tiesiog… – jis suraukė antakius. - aš tik norėjau sužinoti… kokie yra Edvardo planai


kitiems metams?


- Aaa…


- Na?


Trys greiti lengvi smūgiai į duris mane išgelbėjo. Čarlis pavartė akis, ir aš pašokau.


- Ateinu! – pašaukiau, kol Čarlis vapėjo kažką, kas skambėjo kaip „eik šalin“, aš nekreipiau į jį


demesio ir nuėjau prie durų įleisti Edvardą.


Truktelėjau duris iš kelio – juokingai nekantriai – ir ten buvo jis, mano asmeninis stebuklas.


Laikas nepavertė manęs atsparios jo veido idealumui, ir aš buvau tikra, kad aš niekada


nepakeisiu požiūrio apie jį šiuo atžvilgiu. Mano akys nyslydo jo blyškiai baltais bruožais: jo tvirtu


kvadrato formos žandikauliu, švelnia jo pilnų lūpų linija – iškreiptos šypsenos dabar, tiesia jo


nosies linija, aštriu jo skruostikaulių kampu, glotniu, marmuriniu jo kaktos paviršiumi – dalinai


uždengto jo susivėlusių bronzinių plaukų.


Kurį laiką išsisukau nuo jo akių, nes žinojau, kad kai į jas pažiūrėsiu prarasiu savo minčių


traukinį. Jos buvo plačios, šiltos, aukso skaidrumo ir įrėmintos tankiose, juodose blakstienose.


Bežiūrint į jo akis, visada pasijusdavau ypatingai. Toks jausmas, kad mano kaulai korėtų. Aš taip


pat truputį apsvaigau, bet turbūt, kad užmiršau kvėpuoti. Vėl.


Tai buvo veidas, dėl kurio bet kuris pasaulio modelis vyras parduotų savo sielą. Žinoma, tai


galėjo būti prašoma kaina: siela.


Ne, aš tuo netikėjau. Aš jaučiausi kalta, kad apie tai galvojau, ir aš buvau laiminga – aš visada


buvau laiminga – kad aš buvau vienintelis žmogus, kurio mintys buvo paslaptis Edvardui.


Aš siekiau jo rankos ir atsidusau, kai jo šalti pirštai rado manuosius. Jo prisilietimas suteikė


keistą palengvėjimo jausmą – lyg aš būčiau jautus skausmą ir staiga jis būtų išnykęs.


- Labas, - aš nusišypsojau su palengvėjimu savo pasisveikinime.


Jis pakėlė mūsų sunarpliotus pirštus, kad galėtų perbraukti mano skruostą savo ranka. – Kaip


tavo popietė?


-Lėtoka.


- Man taip pat.


Jis atsiduso vėl. – Aš žinau tu patenkinta visą savo laiką leisdama su Edvardu… -


Jis pritraukė mano riešą sau prie veido, mūsų pirštai vis dar susipynę drauge. Jis užsimerkė ir


oda praslydo jo nosies paviršiumi, jis švelniai nusišypsojo neatsimerkdamas. Mėgavosi aromatu,


kol priešinosi vynui.


Aš žinojau, kad mano kraujo kvapas – daug saldesnis jam nei bet kurio kito žmogaus. Iš tiesų,


kaip vynas prieš vandenį alkoholikui. Troškulys, kuris sukelia jam tikrą skausmą. Bet neatrodė,


kad jis vengtų to, kaip anksčiau buvo. Aš tik galėjau miglotai įsivaizduoti Herkulio pastangas


prieš šitą paprastą gestą.


Mane liūdino tai, kad jis turėjo taip stengtis. Aš guodžiau save, kad jau neilgai jam kelsiu


skausmą.


Išgirdau Čarlio artėjimą čionai. Jis mynė savo kojas taip, kad parodytų savo įprastinį


nepasitenkinimą mūsų svečiu. Edvardas staigiai atsimerkė, nuleido mūsų rankas, bet paliko jas


sukabintas.


- Labas vakaras, Čarli, - Edvardas kaip visada buvo nepriekaištingai mandagus, nors Čarlis to


nenusipelnė. Čarlis sukriuksėjo jam ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės atsistojo šalia. Jis manė,


kad tėviška priežiūra reikalinga pastaruoju metu.


- Aš atsinešiau kitą rinkinį prašymų. – pasakė man Edvardas, laikydamas prikimštą voką. Jis


nešiojo pašto ženklų ritinėlį kaip žiedą apie jo mažąjį pirštą.


Aš sudejavau. Kiek dar liko koledžų, į kuriuos jis dar neprivertė parašyti prašymų? Ir iš kur jis


randa tiek spragų. Jau buvo per vėlu šįmet.


Jis nusišypsojo lyg galėtų skaityti mano mintis – jos turėjo būti labai aiškios mano veide. – Dar


yra keli leistini paskutiniai terminai. Ir kelios vietos galinčios suteikti išimčių.


Aš galėjau įsivaizduoti tokių įšimčių motyvacijas. Žinoma įskaitant dolerių kiekį.


Edvardas nusijuokė iš mano reakcijos.


- Ar mes galime…? – Nuvilkdamas mane prie virtuvės stalo.


Čarlis supyko ir nusekė paskui. Nors jis sunkiai galėjo turėti priekaištų šio vakaro dienotvarkei.


Jis vargino mane priimti sprendimą dėl koledžo kiekvieną dieną.


Aš greitai nušveičiau stalą, kol Edvardas susikaupęs baugino formų krūva. Kai aš perdėjau


„Vėtrų kalną“ ant spintelės, Edvardas pakėlė vieną antakį. Aš žinau ką jis galvojo, bet Čarlis jį


pertraukė prieš tai, kai jis norėjo pakomentuoti.


- Kalbant apie koledžų prašymus, Edvardai. – Čarlis pasakė, jo tonas kaip niekada paniuręs – jis


vengė kreiptis tiesiai į Edvardą, bet kai tekdavo, tai pablogindavo jo ir taip blogą nuotaiką. – Bela


iš aš ką tik kalbėjom apie kitus metus. Ar tu nusprendei kur vyksi mokytis?


Edvardas nusišypsojo Čarliui, jo balsas buvo draugiškas. – Dar ne, aš gavau kelis patvirtintus


prašymus, bet vis dar svarstau dėl pasirinkimo.


- Kur tu buvai priimtas? – Čarlis spaudė.


- Sirakūzai… Harvardas… Dartmutas. Ir aš gavau priėmimą iš Pietryčių Aliaskos universiteto


šiandien. – Edvardas truputį pasuko veidą, kad galėtų man pamirksėti. Aš sutramdžiau


kikenimą.


- Harvardas?… Dartmutas? – Čarlis sumurmėjo, negalėdamas nuslėpti pagarbos. – Na, tai … tai


šis tas. Taip, bet Pietryčių Aliaskos universitetas… Ar tu tikrai manai, kad galėtum patekti į


tarpuniversitetinę sporto lygą? Na, aš manau, tavo tėvas norėtų…


- Karlailas visada sutiks su tuo, ką aš pasirinksiu. – Edvardas pasakė jam giedriai.


- Hmmm.


- Spėk kas, Edvardai? – paklausiau šviesiu balsu, beveik žaisdama.


- Kas Bela?


Aš mostelėjau į storą voką ant spintelės. – Aš gavau priėmimą iš Aliaskos universiteto.


- Sveikinu. – jis išsiviepė. – Koks atsitiktinumas.


Čarlio akys susiaurėjo ir įsižiūrėjo į priekį tarp mūsų dviejų. – Gerai, - sumurmėjo jis po minutės.


– Einu žiūrėti žaidimo, Bela. Pusė dešimtos.


- Hm, tėti. Atsimeni apie mūsų visai neseną diskusiją apie mano laisvę…?


Jis atsiduso. – Tiesa. Gerai. Pusė vienuolikos. Tu vis dar turi komendanto valandą mokyklos


dienomis.


- Belai daugiau nėra arešto? – paklausė Edvardas. Nors aš žinojau, kad jis visai nenustebintas,


negalėjau susekti nė vienos klaidingos pastabos staigiai sujaudintame jo balse.


- Su sąlyga. – Čarlis pataisė pro sukąstus dantis. – Ir kas tau iš to?


Aš pažvelgiau piktai į tėtį, bet jis to nematė.


- Tiesiog gera žinoti. – pasakė Edvardas. – Alisa trokšta apsipirkinėjimo parnerio, ir aš tikras,


kad Bela mielai pamatytų kelias miesto šviesas. – Jis šyptelėjo man.


Bet Čarlis suniurzgėjo. –Ne. – Ir jo veidas nusidažė purpuriniai.


- Tėti, kokios problemos?


Jis per pastangas prabilo per atgniaužtus dantis. – Nenoriu, kad tu važiuotum į Sietlą dabar.


- Ką?


- Juk sakiau tau apie istoriją laikraštyje – yra kažkokia grupuotė besilinksminanti Sietle, ir aš


noriu, kad tu to išvengtum, gerai?


Aš pavarčiau akis. – Tėti, didesnė galimybė, kad mane nutrenks žaibas, nei vieną dieną aš


Sietle…-


- Ne, viskas gerai, Čarli. – pertraukė mane Edvardas. – Aš neturėjau galvoje Sietlo. Galvojau apie


Portlendą, iš tikrųjų. Aš neleisčiau Belos į Sietlą taip pat. Žinoma ne.


Aš žiūrėjau į jį su nepasitikėjimu, bet jis jau turėjo Čarlio laikraštį ir įdėmiai skaitė pirmąjį


puslapį.


Jis tikriausiai bandė nuraminti mano tėvą. Mintis būti pavojuje net pačių baisiausių žmonių,


esant su Alisa ar Edvardu atrodė tikrai juokingai.


Tai suveikė. Čarlis pasižiūrėjo dar vieną sekundę ir tada patraukė pečiais. – Gerai, - jis sėlino link


svetainės, dabar truputį skubėdamas – turbūt nenorėjo praleisti kamuolio išmetimo.


Aš palaukiau, kol įsijungė televizorius, kad Čarlis negalėtų manęs girdėti.


- Ką… – aš pradėjau sakyti.


- Palauk. – Pasakė Edvardas nepakeldamas akių nuo laikraščio. Jo akys buvo sutelktos ant


puslapio, kai jis stumptelėjo pirmą pranešimą link manęs ant stalo. – Aš manau, tu gali


panaudoti pakartotinai savo aprašymą šitam. Tie patys klausimai.


Čarlis turbūt dar klausėsi. Aš atsidusau ir pradėjau pildyti pasikartojančią informaciją: vardą,


adresą, socialinį… po kelių minučių aš pažvelgiau aukštyn, bet Edvardas dabar žiūrėjo svajingai


pro langą. Kai aš nuleidau galvą žemyn vėl prie darbo, aš pirmą kartą atkreipiau dėmesį į


mokyklos pavadinimą.


Aš sušnirpščiau ir nusviedžiau popierius į šalį.


- Bela?


- Būk rimtas, Edvardai. Dartmutas?


Edvardas pakėlė numestą prašymą ir švelniai padėjo jį prieš mane. –Aš manau tau patiks Niu


Hampšyras. – pasakė jis. – Ten yra visa naktinių kursų sudėtis man, ir miškai yra patogiai


išdėstyti godiems medžiotojams. Gausu laukinių gyvūnų. Jis nusišypsojo tokia šypsena, jog


žinojo, kad jai negalėsiu atsilaikyti.


Giliai įkvėpiau pro nosį.


- Lyg aš galėčiau ten papulti be milžiniško kyšio. Ar tai buvo paskolos dalis? Ach! Kodėl mes


diskutuojam apie tai vėl?


- Gal galėtum tik užpildyti prašymą, prašau Bela. Neskaudės, jei tik paprašysi.


Mano žandikaulis tapo lankstus. – Žinai ką. Aš nemanau, kad pildysiu.


Aš siekiau lapų, planuodama juos suglamžyti į atitinkamą formą, kad galėčiau išmesti į šiukslių


dėžę, bet jų nebebuvo. Kurį laiką žiūrėjau į tuščią stalą, vėliau į Edvardą. Jis neparodė, kad


sujudėjo, bet prašymai tikriausiai buvo užkišti už jo švarko.


- Ką tu darai? – pasiteiravau.


- Aš rašau tavo vardą geriau nei tu pati. Tu jau parašei aprašymą.


- Tu eini neteisingu keliu, juk žinai. – Aš sušnabždėjau, nebūdama tikra, kad Čarlis visiškai


pasinėrė į žaidimą. – Man tikrai nereikia kreiptis niekur kitur. Aš buvau priimta į Aliaską. Aš


beveik galiu susimokėti už pirmo semestro mokslus. Tai geriausias alibi nei bet kuris kitas. Nėra


reikalo švaistyti krūvos pinigų, nesvarbu kas tai būtų.


Panikuojantis žvilgnis suspaudė jo veidą. – Bela…


- Nepradėk. Aš sutinku, kad man reikia iškeliauti kuo toliau nuo Čarlio jo labui, ir mes abu


žinome, kad aš niekur nesimokysiu kitą rudenį. Nebūsiu niekur arti žmonių.


Mano žinios apie pirmuosius metus būnant vampyre buvo paviršutiniškos. Edvardas niekada


nesileido į detales – tai nebuvo jo mėgstamiausia tema – bet aš žinojau, kad tai nebus gražu.


Savęs kontroliavimas buvo akivaizdžiai išugdomas menas. Bet kas kitas nei laiškai mokykloms


buvo svarbesni klausimai.


- Aš galvojau, kad laikas galutinai nesuspręstas. – Edvardas priminė man švelniai. – Tu turėtum


pasimėgauti vienu ar du semestrais koledže. Yra tiek daug žmogiškos patirties, kurios tu dar


nepatyrei.


- Patirsiu tai po visko.


- Tai nebus žmogiška patirtis po visko. Tu neturėsi kitos žmogiškumo galimybės, Bela.


Aš atsidusau. – Turėtum būti atsakingesnis dėl laiko Edvardai. Per pavojinga taip žaisti.


- Dar nėra pavojaus. – jis primygtinai laikėsi.


Aš pažiūrėjau į jį. Nėra pavojaus. Žinoma. Aš tik pažinojau sadistę vampyrę, kuri bandė atkeršyti


už savo draugužio mirtį nužudydama mane, greičiausiai lėtais ir kankinančiais metodais. Kam


rūpėjo Viktorija? Ir, o taip, Volturiai – kilminga vampyrų šeima su jų maža karių vampyrų


armija, kurie reikalavo, kad mano širdis nustotų plakti vienu ar kitu atveju, nes žmonėms


negalima žinoti, kad jie egzistuoja. Teisingai. Nėra reikalo panikuoti.


Net su Alisos gebėjimu matyti ateitį – Edvardas pasitikėjo jos kraupiomis, kruopščiomis ateities


vizijomis, suteikiant mums išankstinį įspėjimą – buvo nesveika tuo pasitikėti.


Beto aš jau laimėjau šitą diskusiją. Mano transformavimo data buvo paskirta, labai greitai po


mokyklos baigimo, praėjus kelioms savaitėms.


Aštrus nerimo krestelėjimas pradūrė mano skrandį, kiek nedaug laiko liko. Be abejo šitas


pasikeitimas buvo būtinas ir raktas to, ko aš norėjau, nei bet ko kito šiame pasaulyje, susiėjo į


krūvą, bet buvo sunku suvokti apie Čarlį sėdintį kitame kambary, besimėgaujantis žaidimu, kaip


bet kurį kitą vakarą. Ir mano mama, Renė, toli saulėtoje Floridoje, vis maldaujanti praleisti


vasarą paplūdimyje su ja ir jos nauju vyru. Ir Džeikobas, kuris skirtingai nuo mano tėvų žinojo


tiksliai kas nutiks, kai aš iškeliausiu į tolimąją mokyklą. Ir net jei mano tėvams kils itarimas po


ilgo laiko, net jei aš galėsiu atremti vizitus pasiteisindama kelionėmis, ar studijų sunkenybe, ar


liga, Džeikobas visada žinos tiesą.


Kurį laiko tarpą, mintis apie Džeikobo neabejotiną pasibraurėjimą sukėlė kitą skausmą.


-Bela. – Edvardas sumurmėjo, jo veidas susisuko, kai jis pastebėjo nerimą manyje. - Nėra


priežasties skubėti. Aš neleisiu niekam tavęs nuskriausti. Gali turėti tiek laiko, kiek nori.


- Aš noriu skubėti. – aš sušnibždėjau, nusišypsodama silpnai, norėdama paversti tai juoku.- Aš


noriu būti montre taip pat.


Jis sukando dantis ir pro juos kalbėjo. – Tu neturi nė menkiausio supratimo, ką tu šneki. – staiga


jis numetė drėgną laikraštį ant stalo prieš mus. Jo pirštas dūrė į antraštę pirmam pu

Rodyk draugams

Komentarai (2)

  1. Anonimas:

    As jau pries savaite gavau visa uztemima… ir man lb idomu kodel tu jo kitiems neikeli iskarto ,o tik po viena skyriu… tai tiek..

Rašyti komentarą